Categories
Entrepreneurship & self-development Web Development

Kaip pačiam susikurti interneto svetainę?

Sveiki,

Kas žino kas nežino, aš jau šeštus metus freelancinu su plačiu spektru veiklų, nuo video kūrimo, reklamos ir, kur labiausiai gilinausi, smulkiojo verslo ir šiaip verslių asmenų konsultacijų interneto svetainių kūrimo (programavimo), valdymo ir lankomumo auginimo klausimais. NBRANDED puslapyje šiuo metu rašau svetainių kūrimo pamokas be programavimo, tad kviečiu susidomėjusius paskaitinėti ten.

Pirmasis įrašas: Kodėl WordPress?
Antrasis įrašas: Svetainės talpinimas
Trečiasis įrašas: Susipažinimas su WordPress
Ketvirtasis įrašas: WordPress temos ir dizainas
Penktasis įrašas: Temos diegimas ir pritaikymas
Šeštasis įrašas: WordPress įskiepiai

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie meno ir kūrybos vertę gyvenimams

Ėmiau reguliariai rašyti sau – pavadinkim journal’inimu – kasdien kokias nors man kylančias mintis / idėjas / klausimus bandau užsirašyti taip, kad ir pats po to, perskaitęs po dienos kitos, galėčiau geriau suprasti, kas kamuoja ar apie ką dar reiktų rimčiau pamąstyti. Dauguma tų minčių Facebook’o “šviesos” neišvys, bet vieną prisiminiau ir nusprendžiau paplėtoti pamatęs trumpą interviu su Cillian Murphy (žinomas kaip Thomas Shelby iš Peaky Blinders).

Aš nekart mečiau rimtus darbus (didžiam brolio nusivylimui) su mintim, kad kažkas su jais negerai; kad galbūt galėčiau daryti kažką tokio, už ką man pačiam mažiau “skaudėtų”. Tai atrasti man padėjo ne kas kito, o Dungeons & Dragons žaidimai. Tiek žaisti pačiam, kaip veikėjui, tiek vesti žaidimus man yra daugiausia visko apimantis entertainment – panašu į žaidimus, filmus, dainas ir knygas sutrintas į vieną košę, bet kartu ir su tokiais spirgais, kurių aš pats gyvenime neturėjau progos patirti – vaidyba, improvizacija, kartais (nusi)dainavimu ar mėgdžiojimu.

Per tuos metus reguliarių vestų žaidimų “besididžiuojančio tėčio ašarą nubraukti” priversdavo dalyvių asmeninės transformacijos. Kaip jie ima ir po truputį, palaipsniui atsiskleidžia (ima vaidinti, siūlyti idėjas, planus ir t.t.; ypač pamenu vieną vyruką, kuris pirmą kartą nedrįso prakalbti, o kitą, įsidrąsinęs, ėmė skaldyti tiek juokus, tiek dalintis geromis idėjomis). Be to, žaidžiant pasimiršta vargai ir sunkumai realiame gyvenime – visi tie stresą keliantys klausimai atitolsta, bent tai akimirkai.

Kaip ir geri filmai / knygos / dainos, D&D suteikia vilties, kad rytojus išties bus geresnis (pun vieno mano žaidimo dalyviams), ir kad mūsų rankose galimybė pakeisti savo gyvenimus į gera. Daugybė mano draugų užaugo ir kažko išmoko iš Harry Potter’io ar Hermionos; įkvėpti Yodos ar, neseniai, Rey; o galbūt tiesiog Frozen veikėjų (kaip mano dukterėčia).

Interviu atitinkamu laiku: https://goo.gl/JRlmpd

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie dideles idėjas ir startuolius

“Doing something different is what’s truly good for society.. The best projects are likely to be overlooked, not trumpeted by a crowd; the best problems to work on are often the ones nobody else even tries to solve.” ~ Peter Thiel

Aš esu daugybę principų per ilgą laiką suformavęs žmogus. Vienas šių nuostabių principų – tai kad niekaip negaliu skirti laiko projektams arba darbams, kurių (mano nuomone) kuriama vertė arba maža (ir toji nukreipiama ne tiem, kam išties reikia), arba netgi vertė yra naikinama (visi laiko švaistymo portalai ir clickbait’ai).

Pirmasis mano rimtas darbas dar studijų metais buvo verslo konsultacijų įmonėje Ernst & Young. Kad ir kokia ši darbovietė prestižinė, pats darbas buvo meh. Iš vienos pusės atrodo, kad per dieną daromi darbai labai rimti – ar tai įvairios analizės, ar kainų tarp asocijuotų įmonių grindimo dokumentacijos, ar išlaidų optimizavimo projektai – o bet tačiau, pažiūrėjus objektyviai, tas kasdienis darbas tikrai nebuvo tai, kas galėtų keisti pasaulį – išties tai niekam, apart aukštas pareigas užimantiems įmonės atstovams bei savininkams (kurie pasipelno iš įmonės gerų rezultatų) ar mokesčių inspekcijai (kuriai šie darbai dažniausiai “skirti” – juk VMI turi suprasti, ar viskas vykdoma teisėtai), daugiau ir nereikalingi.

Sure, direktorius ir akcininkai džiaugsis jei sugalvosim su komanda kaip efektyviau išdėlioti įmonės išlaidas ir padidinsim pelningumą 1% (tai didelėms įmonėms reiškia +1 mln. litų, tad ne šuns papas), bet ar kas nors dar įmonėje pajaus naudos..? O pasaulis?

Pasigraužęs viduje nusprendžiau išeiti (brolis neseniai minėjo, kad buvo labai šokiruotas šio sprendimo) – norėjau išbandyti kažką labiau marketinginio. Tuomet nuėjau į Tipro grupę – portalą valdantį one.lt, demotyvacijos.lt ir daug kitų portalų. Ten išmokau išties daug – tiek apie Facebook reklamas, portalų auginimo subtilybes ir panašiai – tačiau vėl išlindo principai. Clickbait’inimas tuo metu buvo vien juokų portalų “thing”, o įmonės direktorė ir savininkė žadėjo ilgainiui pereiti prie rimto ir gerai apmokamo turinio kūrimo.

Deja, rinka pasakė NOPE ir ne tik, kad turinio kokybė (daugumoje jų portalų) nepakilo, bet nusirito visuose Lietuvos didžiuosiuose portaluose (ir ne tik Lietuvos). Šiuo metu džiaugiuos, kad pagaliau susitvarkiau savo Facebook paskyros naujienų srautą – manęs visi clickbait’ai iš alfų, delfių, 15min bei šiaip juokučių portalų nebegali pasiekti – ką bematau tai man profesiškai / tobulėjimo prasme naudingi straipsniai, kurie skatina smalsumą (na ir šiaip ką

Tačiau prie ko čia startuoliai ir didelės idėjos?

Ar naujienų portalas, ypač naujienomis laikantis plikus papus parodžiusią žvaigždę ar prisigėrusį politiką, kam nors kada nors pakeis gyvenimą Į GERĄ. Man net skaudu pagalvoti, kiek daug laiko Lietuvoje ir šiaip pasaulyje yra sudeginama ne kūrybai ir švietimuisi, o kvailos informacijos srauto stebėjimui, t.y. tapom informacijos vartotojų visuomene, o ne kūrėjais.

Dar blogesni dalykai vyksta su startuoliais – atmetus pavienius projektus unicorn’us (kaip Uber, AirBnB ir kt.) – dauguma nesprendžia kokios nors rimtos problemos (tos tikrosios problemos retai kada skamba viliojančiai), o pasiima arba spręsti bėdą, kurios niekas neturi (arba nelaiko bėda), arba veikiau problemas sukuria (visos laiko švaistymo programėlės).

Neseniai užsukau į Hacker Games renginuką Kaune – jame dalyviai pristatė savo idėjas, susirinko į komandas ir per savaitgalį bandė ką nors padaryti. Paklausęs beveik 20 software idėjų, iškart pasakiau, kuri laimės pagrindinį prizą (kone vienintelė, kuri norėjo padaryti šį tą kitokio ir turėjo aiškų klientą) – visos kitos puikiai apibūdinamos šiais keturiais labai gerai skambančiais principais:

“The entrepreneurs who stuck with Silicon Valley learned four big lessons from the dot-com crash that still guide business thinking today:

1. Make incremental advances. Grand visions inflated the bubble, so they should not be indulged. Anyone who claims to be able to do something great is suspect, and anyone who wants to change the world should be more humble. Small, incremental steps are the only safe path forward.
2. Stay lean and flexible. All companies must be “lean,” which is code for “unplanned.” You should not know what your business will do; planning is arrogant and inflexible. Instead you should try things out, “iterate,” and treat entrepreneurship as agnostic experimentation.
3. Improve on the competition. Don’t try to create a new market prematurely. The only way to know you have a real business is to start with an already existing customer, so you should build your company by improving on recognizable products already offered by successful competitors.
4. Focus on product, not sales. If your product requires advertising or salespeople to sell it, it’s not good enough: technology is primarily about product development, not distribution. Bubble-era advertising was obviously wasteful, so the only sustainable growth is viral growth.

These lessons have become dogma in the startup world; those who would ignore them are presumed to invite the justified doom visited upon technology in the great crash of 2000.” ~ Peter Thiel

Dauguma idėjų buvo jau veikiančių (ir nebūtinai sėkmingai) startuolių verslų iteracijos – ir dažniausiai menkos. Į tą renginuką važiavau su kelias draugais, vienas jų – Antanas – internete rado Startup Weekend Bingo. Tai buvo žaidimo lentelė, kurioje surašyti dažniausiai pasitaikantys pitch’ai – ir kaip įprastame bingo, išgirdus langelyje esančią idėją – reiktų šaukti “bingo”.

Man labiausiai patiko “Clearly been done before, but they did no research”.

Pats Peter’is iškart po aukščiau esančių keturių punktų pateikia vertę labiau kuriančių startuolių principus:

“And yet the opposite principles are probably more correct:

1. It is better to risk boldness than triviality.
2. A bad plan is better than no plan.
3. Competitive markets destroy profits.
4. Sales matters just as much as product. It’s true that there was a bubble in technology.”

~ Peter Thiel

T.y. paeiliui:

1. Geriau prisiimti didesnę riziką ir šokti virš bambos, negu iteruoti minimaliai. Žinoma, žiūrint objektyviai, projektas gal ir veiktų 10% geriau, bet to skirtumo statistinis vartotojas neįžvelgs. Programėlių atveju “žaidimo” taisyklių / filtrų / atvaizdavimo pakeitimas neprivers milijonų vartotojų mesti Tinder’io / Instagramm’o / Pinterest’o vardan kažkokios alternatyvos.

2. MVP svarbus jei su startuoliu iteruosi (tuomet grįžti derėtų prie pirmo punkto), o ne bandysi kažką bold – šiais atvejais nei vartotojai visada teisūs, o kartais net nežinai, kas išeis. Bold idėjos turi planą – tokių startuolių įkūrėjai užsidegę aria link savo tikslo – technologinio sprogimo, dirbtinio intelekto lūžio ar ko nors – ir arba sudegs / palūš (AirBnB išgyveno tik dėl įkūrėjų idėjos prekiauti sausais pusryčiais ir taip gauti pinigų bent laikinai išsilaikyti), arba šaus iki dangaus.

3. Jau geriau dominuoti mažoje nišoje (ir galbūt neturėti net galimybės augti iki milijardinio vartotojų skaičiaus), negu kurti dar vieną dating apps’ą, socialinį tinklą ar sport tracker’į. Mikroekonomikos teorija jau seniai teigia, kad konkurencinėje rinkoje pelnas mažas (jei išvis egzistuoja). Didelės idėjos su niekuom nekonkuruoja – nebent su laiku.

4. Dažniausiai pasitaikanti klaida – tai tikėjimas, kad produktas bus toks geras, kad visi veršis juo naudotis. Aš juokais vis sakau, kad vienintelis svarbus darbas įmonėje yra pardavėjo (kai prekės ar paslaugos brangios) ar marketingisto (masiniai arba pigūs produktai, programėlės ir t.t.). Jei NIEKAS nedirbs prie augimo, nebus ir pelningumo – ir taip, būna labai viral programėlių, bet tokių yra vienetai palyginus su milijonais kitų dėmesio nesulaukusių.

Tęsiant pardavimų svarbos temą – prieš kelias savaites pagaliau užsukau į renginį Vinted, bene vienintelio garsaus ir daug finansavimo (59.59 mln. JAV dolerių) pritraukusio Lietuvoje įkurto startuolio, patalpose.

Kai dirbau Tipro grupėje, 2011-2012 metais, tuopat metu kai augo Vinted, po oniuku tupėjo projektas Tarp Mergaičių. Idėja juk, ant popieriaus, identiška – abu projektai – tai platformos, kuriose pardavėjai (dažniausiai merginos) gali prekiauti savo (ne)naudotais drabužiais, avalyne ir aksesuarais.

Tuomet prie jo Tipro grupėje tik kartais prisėsdavo kas nors pakurti reklamų (įskaitant mane), pabandyti kitas rinkas ir šiaip pažiūrėti, ar ką įmanoma išspausti. Tačiau rimto bandymo prie jo dirbti – ypač rizikuoti metant daug žmonių į marketingą – nebuvo.

Kol Tarp Mergaičių projektas stagnavo, Vinted ieškojo finansavimo plėtrai ir daugybės marketingistų samdymui. O rezultatas aiškus – vienas garsus startuolis ir projektas, kuris veikia (dizainas tas pats kaip prieš 5 metus) tik dėl grupės viduje generuojamo srauto.

Vinted drįso rizikuoti su bold planu ir iš to laimėjo. Tokios kompanijos ir jų įkūrėjai mane žavi. Tačiau norėčiau, kad Lietuvoje būtų daugiau drąsių žmonių, kurie rizikuotų labiau ir išsikeltų tikslus dar aukštesnius – tokio aukštumo, kaip kad vienas dabartinių Silicon Valley dievukų Elon’as Musk’as.

Reformavęs (kartu su Peter’iu, kurio citatos minimos visur šiame post’e) internetinius mokėjimus su PayPal (iki tol beveik nebuvo jokių kitų mokėjimo variantų), jis spjovė dar aukščiau – į kosmosą (SpaceX), elektromobilius (Tesla) ir saulės energijos kolektorius (SolarCity). Ar tai drąsus planai? Dar ir kaip. Ar reikalingi žmonijos augimui? Jei viskas vyks pagal planą, mes visi ne tik kad nustosim pagaliau teršti aplinką, bet galbūt net pradėsim tyrinėti kitas planetas.

Ar tai ne geriau nei..

“Even in engineering-driven Silicon Valley, the buzzwords of the moment call for building a “lean startup” that can “adapt” and “evolve” to an ever-changing environment. Would-be entrepreneurs are told that nothing can be known in advance: we’re supposed to listen to what customers say they want, make nothing more than a “minimum viable product,” and iterate our way to success. But leanness is a methodology, not a goal. Making small changes to things that already exist might lead you to a local maximum, but it won’t help you find the global maximum. You could build the best version of an app that lets people order toilet paper from their iPhone. But iteration without a bold plan won’t take you from 0 to 1. A company is the strangest place of all for an indefinite optimist: why should you expect your own business to succeed without a plan to make it happen? Darwinism may be a fine theory in other contexts, but in startups, intelligent design works best.” ~ Peter Thiel

Tad norėčiau, kad kitąkart prieš darydami ką nors (darbe ar pradėdami naują idėją) pagalvotumėt – ar tai tikrai vertinga ir ar galėsit pakeisti bent vienam žmogui gyvenimą į gerą, o ne tik sugaišit jo laiką vardan pelno sau.

Aš, savo ruožtu, tikiuos, kad šis post’as padarys tąpat.

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie knygas, kurios gali Tave pakeisti

Labą rytą,

No rest for the weary (readers), panašu. Po pirmojo įrašo apie knygas susilaukiau įdomių komentarų ir papildomų klausimų. Vienas jų (darkart) privertė susimąstyti. Atsakymą pradėjau rašyti asmeniškai, bet eigoje suvokiau, kad galbūt išeitų ir kas nors viešesnio.

Šįkart, antradienį, manęs paklausė ne šiaip man įdomių knygų sąrašiuko, o tokios vienos, ypatingos, kurią perskaičius klausėjas taptų geresniu žmogumi. Gromuliavau šį klausimą penketą dienų ir bandysiu prie atsakymo prieiti šiame įraše.

O bet tačiau kur gi čia slypi bėda? Yra daug nuostabių knygų, išsirink vieną ir vualia – klausimas atsakytas. Deja, pirma turiu šį tą paaiškinti.

Po daugybės skaitymų (ypač self-help / tobulėjimo / atradimų knygų) supratau, kad realiai vienos geriausios nėra – ne tik kad knygos poveikis itin priklauso nuo Tavo gyvenimo etapo / sprendžiamų problemų, galų gale kiek gali su pačia rašytoja(-u) tapatintis ir kiek norėsi ja(-uo) pasitikėti ir pritaikyti perskaitytas mintis, o ir pačios knygos rašymo motyvacijos.

Dauguma knygų šiais laikais tokios – pasigriebia kokią nors idėją (mano mėgstamiausias pavyzdys – emocinis intelektas), prirašo daug raidžių ir bando sukelti kuo didesnį buzz’ą. Juk paprasta:

sausokas turinys (mažai rašymo laiko) + geras marketingas = $$$

Dar baisiau – jei tai knygos rašytos self-help guru (pirmi į galvą šovę – Castaneda, Tolle ir panašūs). Ne tik kad jie rašo temomis, kurios ant popieriaus skamba labai patraukliai (ypač vakarų pasaulyje dauguma žmonių Maslow piramide palipę aukštai, tai visokie nušvitimai ir savirealizacijos iškart traukia akį ir atveria piniginę), bet yra ir puikūs marketingistai – apipina save kone mitais, artėjančiais lyg sektantizmo ar keistos dvasingumo formos.

Jei esi skaitęs mano rašinius ankščiau, o ir iš pastraipų aukščiau, gali nesunkiai suprasti, kad esu baisus skeptikas. Idėja, ypač liečianti žmogaus psichologiją, jeigu nėra eksperimentais (arba kai kuriais atvejais, laiku) pagrįsti – turi būti nagrinėjami labai objektyviai.

Objektyvumą, mano nuomone, geriausiai išlaiko arba labai skeptiški filosofai, arba žurnalistai (juk jų toks darbas).

Enter Alain de Botton, Sam Harris ir Dan Harris (ne giminės, bet antrojo knygoje minimas pirmas). Na ir Markas (ne Palubenka).

Alain de Botton

Filosofija aš, bent universitete, visai nesidomėjau. Pirmajame knygų įraše jau minėjau apie filosofijos mokslo išsigimimą (intelektinę masturbaciją), tačiau yra keli, kurie man, kaip baisiam skeptikui, liko gerais filosofijos pavydžiais.

Alain jau minėjau, o ir siūliau jo knygą apie Proust’ą. Skaityti jos šio įrašo kontekste nebūtina, bet paklausyti interviu – ypač jei vengi filosofijos – rekomenduoju. Štai čia.

Kodėl aš darkart jį miniu? Filosofija senovėje buvo mokslas apie tai, kaip gyventi geriau – ne tik su savimi (tai XX a. nagrinėti ėmė psichologija), bet ir kaip elgtis visuomenėje / šeimoje / darbe / valstybėje. Alain senokai įkūrė The School of Life YouTube kanalą, kuriame trumpais filmukais vis pameta nedidelį krislelį – mintį, kurią gali pagromuliuoti ir galbūt pritaikyti savo gyvenimui.

Apie ramų gyvenimą:

Alain užtenka paklausyti, o jei kažkas sudomins – tuomet jau nerti giliau.

Sam Harris

Sam ir Dan Harris minėjau įraše apie meditaciją. Pirmasis, Sam’as yra labai skeptiškas ir objektyvus filosofas (ir drąsus, nes dažnai diskutuoja apie islamą).

Viena kelių rekomendacijų būtų jo esė “Lying”. Valandos paskaitymas, kuris gali pakeisti Tavo požiūrį į melą ir jo daromą žalą. Ši tema, kaip ne kaip, aktuali visiems, nes juk gyvename, ypač dabar, labai neprivačiame ir susipynusių santykių pasaulyje.

Po jos aš tapau brutaliai atviras – bene tiesiausias būdas prarasti dalį draugų / kolegų, bet įgyti tokių, su kuriais gali eiti tiesiai į apkasus.

Dan Harris

Dan’as yra žurnalistas, kuris iš savo perspektyvos knygoje Numeris 2: 10% Happier kalba apie savo kelionę keičiant gyvenimą – labiausiai meditacija. Tai nėra filosofinė knyga; nėra ir psichologinė. Ją reiktų priimti kaip grožinę knygutę ar istoriją, kuri gali sudominti gilintis toliau.

Nežinau, ar teko bandyti medituoti, kokie likę įspūdžiai, bet jei norisi kokio nors neįpareigojančio skaitalo šia tema – turbūt geresnio ir negaliu pasiūlyti:

“Meditation was radically altering my relationship to boredom, something I’d spent my whole life scrambling to avoid. The only advice I ever got from my college adviser, a novelist of minor renown named James Boylan (who later had a sex change operation, changed his name to Jenny, wrote a bestselling book, and appeared on Oprah) was to never go anywhere without something to read. I diligently heeded that guidance, taking elaborate precautions to make sure every spare moment was filled with distraction. I scanned my BlackBerry at stoplights, brought reams of work research to read in the doctor’s waiting room, and watched videos on my iPhone while riding in taxicabs. Now I started to see life’s in-between moments—sitting at a red light, waiting for my crew to get set up for an interview—as a chance to focus on my breath, or just take in my surroundings. As soon as I began playing this game, I really noticed how much sleepwalking I did, how powerfully my mind propelled me forward or backward. Mostly, I saw the world through a scrim of skittering thoughts, which created a kind of buffer between me and reality. As one Buddhist author put it, the “craving to be otherwise, to be elsewhere” permeated my whole life. The net effect of meditation, plus trying to stay present during my daily life, was striking. It was like anchoring myself to an underground aquifer of calm. It became a way to steel myself as I moved through the world. On Sunday nights, in the seconds right before the start of World News, I would take a few deep breaths and look around the room—out at the milling stage crew, up at the ceiling rigged with lights—grounding myself in reality before launching into the unreality of bellowing into a camera with unseen millions behind it.” ~ Dan Harris

Knygoje aprašomi interviu su guru (brrr), jo įspūdžiai medituojant (ir savaitinėje tylos stovykloje), bei kaip keitėsi jo psichologija.

Lyrinis nukrypimas, štai, šiandien (2016.03.26) darytas screenshot’as iš mano meditacijos aplikacijos (streak’as išties ilgesnis, tik aplikacija buvo sulūžusi ir negalėjau oficialiai medituoti, booo):

Du dalykai, kuriuos atradau / supratau apie meditaciją:

~ Mano mėgstamas posakis: kasdien reikia medituoti po 10 minučių; jeigu neturi dešimties minučių, tuomet reikia medituoti po valandą.

~ Meditacija yra panašiau į sportą nei ankščiau galvojau. Yra sakoma, kad medituojant vyksta ir fiziniai pokyčiai smegenyse. Tačiau kaip sporte būna traumų, taip ir medituojant – po ilgo laiko tarpo pagaliau panėrus gilyn į save gali išlįsti ir paryškėti daugybė kamavusių bėdų. Užtat jas spręsti būna lengva!

Marcus Aurelius “Meditations” / Seneca “On the Shortness of Life”

Apie stoikus užsiminiau knygų įraše, tad pernelyg nebesiplėtosiu – tiek “Marko”, tiek Seneca’os rašiniai nebuvo kuriami tam, kad užsidirbtų milijonus. Jiems (ypač Marcus’ui) tai buvo galimybė susidėlioti savas mintis ant popieriaus ir palikti kone vadovėlį, kaip elgtis teisingai, garbingai ir gyventi ramybėje su savimi ir kitais.

Taip taip, jas skaityti sunku, o ir daug kas atrodys “huh? Kas čia per nesąmoningos sunkiai suprantamos rašliavos”. Bet jei norėsi iškart kažko gilesnio (priešingai nei 10 % Happier, kur rimti klausimai siūlomi švelniau), siūlau pradėti nuo šių dviejų knygų:

Meditations: kompiuteryje, popierinė, kindle.

On the Shortness of Life: kompiuteryje, popierinė, kindle.

“No man has been shattered by the blows of Fortune unless he was first deceived by her favours. Those who loved her gifts as if they were their own for ever, who wanted to be admired on account of them, are laid low and grieve when the false and transient pleasures desert their vain and childish minds, ignorant of every stable pleasure. But the man who is not puffed up in good times does not collapse either when they change. His fortitude is already tested and he maintains a mind unconquered in the face of either condition: for in the midst of prosperity he has tried his own strength against adversity.” ~ Marcus Aurelius

Tikiuos, kad šios knygos Tau padės atrasti kažką daugiau savyje ir padarys geresniu žmogumi.

Juk pavasaris. Reikia džiaugtis ir mylėti!

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie knygas, kurias labiausiai rekomenduoju

Vakar manęs prie kavos paklausė, kokias knygas (apie verslą, kūrybą ir apskritai) rekomenduočiau perskaityti. Šis klausimas savotiškai žavus ir jį nuolat pašnekovams užduoda mano mėgstamiausias podcaster’is Tim’as Ferriss’as (jei toliau nebeskaitysi – tai bent jau apsilankyk jo svetainėje ir paklausyk vieno iš šaunių įrašų).

Aš išgirdęs šį klausimą ėmiau ir susimąsčiau. Apart kelių, kurios iškart šovė į galvą, nusprendžiau iššukuoti atmintį ir atrinkti sąrašėlį knygų, kurias be jokių dvejonių rekomenduočiau.

Pilnas disclaimer’is – nuorodos yra su mano affiliate, tad jei pirksit (netyčiom), paremsit mano rašliavas.

Tad pradedam (be jokios realios tvarkos).

Ignore Everybody (Hugh MacLeod)

Pirmoji knyga tebūnie kaip dera būna apie kūrybą ir ypač rašymą – kaip perlipti per savikritiką, baimę pristatyti savo darbus viešai bei žengti tą pirmą svarbiausią žingsnį – pradėti kurti. Vieną jų – Ignore Everybody (stiprus pavadinimas). Hugh laisvu laiku peckiojo ant popieriukų trumpus komiksus ir iš to ankščiau ar vėliau išsiaugino ne tik publiką, bet ir pragyvenimo šaltinį.

Tiek iš šios knygos, tiek ir kitų atradau, kokia didelė yra autentiškumo ir asmeniškumo reikšmė kūryboje – niiiekam absoliučiai neįdomu skaityti noname’inius vertinius / post’us – tad daugiausiai buzz’o socialiniuose tinkluose susilaukia tas turinys, kurį kūrė asmenybės – Užkalnis, Tiškevič, Tapinas, Šalčiūtė, to name a few – aišku, buzz’as nebūna vien teigiamas. Bet tokia toji viešumo susidedamoji – nebūna vien teigiamų atsiliepimų (pats jau seniai seniai nustojau skaityti komentarus po savo youtube filmukais).

“The sovereignty you have over your work will inspire far more people than the actual content ever will. How your own sovereignty inspires other people to find their own sovereignty, their own sense of freedom and possibility, will give the work far more power than the work’s objective merits ever will. Your idea doesn’t have to be big. It just has to be yours alone. The more the idea is yours alone, the more freedom you have to do something really amazing. The more amazing, the more people will click with your idea. The more people click with your idea, the more this little thing of yours will snowball into a big thing.” ~ Hugh MacLeod

The War of Art (Steven Pressfield)

Iš lengvos kovos pereinam į kūrybinį “karą”. Labai populiaru šiais laikais content marketing’e kalbėti apie turinio kūrimą vardan SEO – žmonės ieško informacijos apie štai tokį topic’ą, tai sukuriam išsamų post’ą apie tai – susirinksim tuos vartotojus ir vualia – daug business leads’ų. Kūryba man išlieka saviraiškos priemone – išties, aš visai nesitikiu, kad šį post’ą skaitys daug žmonių. Tačiau net jei tik vienui vienas žmogus paspaus “like”, manau kažką padariau autentiško (galbūt, gal, ne).

“A hack, he says, is a writer who second-guesses his audience. When the hack sits down to work, he doesn’t ask himself what’s in his own heart. He asks what the market is looking for. The hack condescends to his audience. He thinks he’s superior to them. The truth is, he’s scared to death of them or, more accurately, scared of being authentic in front of them, scared of writing what he really feels or believes, what he himself thinks is interesting. He’s afraid it won’t sell. So he tries to anticipate what the market (a telling word) wants, then gives it to them. In other words, the hack writes hierarchically. He writes what he imagines will play well in the eyes of others. He does not ask himself, What do I myself want to write? What do I think is important? Instead he asks, What’s hot, what can I make a deal for? The hack is like the politician who consults the polls before he takes a position. He’s a demagogue. He panders.” ~ Steven Pressfield

You’re Never Weird on the Internet (Almost) (Felicia Day)

Ši knyga trenkta – ir reikalauja kiek daugiau background’o. Aš esu tikras nerd’as, mėgstu tiek keistus fantasy filmus, trenktas knygas (viena jų bus žemiau, 120% grožinė), lošiu Dungeons & Dragons, tad kartais sustoju ir susimąstau – Lietuvoje (ir ne tik) geek’ai yra dar kiek stigmatizuojami – jie visiškai krenta iš konteksto pasaulyje, kur reikia siekti normalios karjeros, užsiimti tik rimtais dalykais (juk visa kita – vaikiška). O žaisti kompiuterinius žaidimus baigiant trečią dešimtį – o siaube?!?

Tad man labai smagu buvo vieną dieną atrasti Geek & Sundry, savotišką all-things-nerdy media publishing house’ą. Nuo Dungeons & Dragons live stream’ų, iki laidų apie žaidimus (stalo ar kompiuterinius), visiškus nerdy filmukus ir laidas (net nekeista, kad vienas jų portalų vadinasi, literaliai, nerdist.com). Šios įmonės viena įkūrėjų, Felicia Day, parašė, mano nuomone, labiausiai vulnerable knygą kokią tik įmanoma parašyti – su visais jautriaisiais momentais, ašaromis ir bėdomis; nepasitikėjimais savimi ir skausmais pradedant ką nors daryti. Net nežinau, kokia galėtų būti labiau autentiška knyga nei ši.

“At an event last year, I met a man in his late thirties, a big guy, who carried a poster roll and seemed nervous to approach. I shook hands with him over the signing table, trying to make him feel comfortable. “Hi! My name’s Felicia! How are you?!” “Uh, okay. I’m just here to give you something.” While talking, he started fumbling to open the poster tube. He was shaking. It wasn’t smooth. “Oh wow, I love presents! Not that I’m greedy, I’m polite when I take things from people. If they’re free. Or not. I’ll stop talking.”

Felicia Day, folks! Awkward, especially during public appearances! He pulled out a poster from his tube and unrolled a print of me as Codex, but done in a cool computer-art way, with a graphic style that was somewhere between pointillism and impressionism. “This is gorgeous!” And it was. “Did you make this? Are you an artist?” “Aw, no. I just drive a forklift at Costco. I’m not creative. I don’t know how to do anything . . .” “Wait, you aren’t creative? But you made this.” I held up the print. “It was just in the computer.” “But it didn’t exist before you turned the computer on and made it, right?” “I guess.” “Then you created it.”

I was starting to get upset but kept myself in check. “Don’t talk to yourself like that. You HAVE created things. You see the world in a unique way, and you expressed it right here in this poster.” “Well, I dunno. It’s not good or anything.” “Well, I think it’s good. But if you think that, you can get better. By doing more things, right?” The guy nodded, uncomfortable. But I kept going. For some reason, it was important for him to understand what I was saying. (And I enjoy lecturing people.)

“Never put yourself down about things that you create. That mean voice inside you that says, ‘You’re not good enough’ is not your friend, okay? I used to hear that voice all the time. If I hadn’t started ignoring it, I wouldn’t be here right now. Okay?” “Okay.” He started to shuffle backward. Probably scared. “Thanks for what you do, it’s inspiring.” “Thank you for the poster!” I waved, then stood up. “Excuse me.” I walked behind the curtain of my booth and started bawling. I wept for this guy, who was so vulnerable in front of me, and who, for some reason, felt the need to put himself down when he presented something he’d made from scratch.

I don’t let people get away with putting themselves down anymore. There are enough negative forces in this world—don’t let the pessimistic voice that lives inside you get away with that stuff, too. That voice is NOT a good roommate. A lot of people mock fandom and fan fiction, like it’s lazy to base your own creativity and passion on someone else’s work. But some of us need a stepping-stone to start. What’s wrong with finding joy in making something, regardless of the inspiration? If you feel the impulse, go ahead and write that Battlestar Galactica/Archie mashup fiction! Someone online will enjoy it. (Especially if Archie gets ripped apart by Cylons.)” ~ Felicia Day

Ready Player One (Ernest Cline)

Toliau – pirma fantastinių knygų šiam sąrašėlyje. Apie distopiją ateityje kai visas gyvenimas vyksta virtualioje realybėje (wink wink į visus oculus rift’us ir kitus VR aparatus). Nors aš kiek per jaunas, kad žinočiau visus reference į žaidimus, filmus ir kita šioje knygoje, jin buvo viena nedaugelio kurias suryjau didžiumą laiko kvatodamas (ir sesėms siuntinėdamas screenshot’us).

“I began to make my way through the dungeon, room by room. Even though I knew where all of the traps were located, I still had to proceed carefully to avoid them all. In a dark, forbidding chamber known as the Chapel of Evil, I found thousands of gold and silver coins hidden in the pews, right where they were supposed to be. It was more money than my avatar could carry, even with a Bag of Holding that I found. I gathered up as many of the gold coins as I could and they appeared in my inventory. The currency was automatically converted and my credit counter jumped to over twenty thousand, by far the largest amount of money I’d ever had. And in addition to the credit, my avatar received and equal number of experience points for obtaining the coins.

As I continued deeper in the tomb, I obtained several magic items along the way. A +1 Flaming Sword. A Gem of Seeing. A +1 Ring of Protection. I even found a suit of +3 Full plate armor. These were the first magic items my avatar had ever possessed, and they made me feel unstoppable.” ~ Ernest Cline

Priceless.

P.s. šiuo metu pagal knygą kuriamas ir filmas!

Witcher (Andrzej Sapkowski)

Ši fantastinė istorija man atmintyje stovi gal net laipteliu aukščiau už Žiedų Valdovą ir Harry Potter’į. Brandesnė, skirta daugiau mažiau +18, bet momentais tokia žavi ir taip gražiai nutylinti, kas ir tai aišku (be to – viena mano mėgstamiausių meilės istorijų). Ir perliukas:

“We were a little worried, however, that we were back to traveling in a random direction and again had no clearly specified target. But how did the vampire Regis put it – “it is better to go forward without a goal, than to have a goal and stay in one place, and it is certainly better than to stay in one place without a goal.” ~ Andrzej Sapkowski

Rejection Proof (Ji Jiang)

Grįžtam prie rimtesnių temų – ir šioji – atstūmimas. Ne tik santykiuose, bet visame kame. Ji (ne įvardis, vardas) knygoje ir savo blog’e pristato eksperimentą – 100 dienų kai kaskart susigalvodavo užduotį – nemalonią ir tikėtina tokią, kur susilauktų rejection’o. Ir ką iš to gavo.

Man ši knyga, nors pats tokio 100 dienų challenge nedariau, pridėjo drąsos klausti ir aiškintis (su ar be tikimybės nemaloniai nudegti), supratau, kiek juokingos išties yra dauguma baimių – nuo viešo kalbėjimo iki darbo pokalbių, kvietimų į pasimatymus ir t.t. (aukščio vis vien bijau, deja). Ir tokiais atvejais renkuosi, nuolatos, būti grečiau rejectint’as nei susirietęs į kamuoliuką kaip koks ežiukas.

The Start-Up of You (Reid Hoffman)

Mano karjera, jei taip ją galima pavadinti, paskutinius keturis metus buvo pilna rizikos – ne tik kad aš mečiau viena po kito du rimtus darbus (brolis neseniai pasakojo, koks buvo šokiruotas kai išėjau iš Ernst & Young), bet ir nieko padoraus toliau neieškojau. Priešingai, stengiausi darbus kurti iš savęs. Ar tai video, rašymas, ar tai programavimo / reklamos projektai, sukuosi kol kas tiesiogiai su klientais (ar skaitytojais ir žiūrėtojais). NUOLATOS kyla mintis, kad galbūt derėtų nusėsti ir dirbti padoriai – turėčiau gražų butą, mašiną ir šunį – tačiau iškart imu ir save sustabdau – juk man patinka iššūkiai, tad reikia nesustoti rizikuoti ir veikti toliau.

Reid’as, vienas LinkedIn įkūrėjų, savo knygoje akcentuoja ne tik rizikos svarbą, bet ir kalba apie tai, kad net ir dirbant įmonėje ilgą laiko tarpą, reiktų investuoti į save ir nesitapatinti vien su įmone (kad, šiam ryšiui nutrūkus, iš principo niekas nepasikeistų – juk esi tas pats aš).

“Without frequent, contained risk taking, you are setting yourself up for a major dislocation at some point in the future. Inoculating yourself to big risks is like inoculating yourself against the flu virus. By injecting a small bit of flu into your body in the form of a vaccination, you make a big flu outbreak survivable. By introducing regular volatility into your career, you make surprise survivable. You gain the “ability to absorb shocks gracefully.” ~ Reid Hoffman

Disciplined Entrepreneurship (Bill Aulet)

Dauguma knygų apie verslą būna, deja, prastos. Rašytojai atranda kokią nors vieną veiksmingą metodiką ar idėją ir iš jos sukuria knygą – ir, žinoma, ją įvairiais būdais hype’ina (pirma mintis – ReWork). Taip, skaityti tokias knygas yra smagu, tačiau reali vertė lieka kažkur anapus. Tad daugumą, net ir paminėtų viršuje, aš išterpretuoju kaip grožines knygas. Smagu paskaityti, tačiau kas iš to – eeehg.

Discplined Entrepreneurship – visiškai kitokia. Tai veikiau manual’as nei knyga – aprašoma visa metadologija kaip, iš projekto vadovo / savininko pusės, vystyti startup’us. Šią knygą bandžiau skaityti kaip visas verslo knygas ir netrukus “užverčiau” (kindle metafora) – realiai nesprendžiant problemos ji bevertė. Tačiau jei turi kokią nors idėją ir nori ją validuoti / išdirbti – kol kas nežinau geresnės knygos verslo pradžiai.

P.s. Edx.org ankščiau sukdavosi kursai, paremti knygos medžiaga, tačiau šiuo metu aktyvių sesijų nėra.

Zero to One (Peter Thiel)

Paskutinė grynai verslo knyga yra tokia, kurią aš išties tebeskaitau (as off 2016.03.17). Peter’io, vieno PayPal įkūrėjų, įžvalgos tiek apie startup’us, tiek apie tech verslą apskritai man atrodo neįkainojamos. Paraleles matau ir su startuoliais Lietuvoje – labai reta įmonė imasi inovuoti, o ne tik lėtai vystyti.

“Even in engineering-driven Silicon Valley, the buzzwords of the moment call for building a “lean startup” that can “adapt” and “evolve” to an ever-changing environment. Would-be entrepreneurs are told that nothing can be known in advance: we’re supposed to listen to what customers say they want, make nothing more than a “minimum viable product,” and iterate our way to success. But leanness is a methodology, not a goal. Making small changes to things that already exist might lead you to a local maximum, but it won’t help you find the global maximum. You could build the best version of an app that lets people order toilet paper from their iPhone. But iteration without a bold plan won’t take you from 0 to 1. A company is the strangest place of all for an indefinite optimist: why should you expect your own business to succeed without a plan to make it happen? Darwinism may be a fine theory in other contexts, but in startups, intelligent design works best.” ~ Peter Thiel

Meditations (Marcus Aurelius)

Artėjam į pabaigą ir prieinam labai sunkiai skaitomą (veikiausiai dėl vertimo) ir gilią knygą. Tim Ferriss’as nuolatos kalba apie stoicizmą – filosofijos kryptį atsiradusią 3 amžiuje prieš Kristų. Stoikų požiūrius į gyvenimą mane žavi tuom, kad, net ir tūkstančius metų atgal, jie pripažino,jog laimė slypi visai ne turtuose ir prabangoje, o kad ir menkiausiuose dalykuose. Vienas garsiausių stoikų – Seneka – propaguodavo absoliutų asketiškumą, kai ištisas savaites atsisakydavo savo turto ir gyvendavo kaip varguolis.

Ši knyga – Meditacijos – yra parašyta, net sunku patikėti, Romos imperatoriaus Marcus Aurelius – laikomo paskutiniu “gerujų penkių imperatorių”. Žmogus, kuris turėjo visus pasaulio turtus savo rankose, kalbėjo ir mąstė taip:

“We ought to observe also that even the things which follow after the things which are produced according to nature contain something pleasing and attractive. For instance, when bread is baked some parts are split at the surface, and these parts which thus open, and have a certain fashion contrary to the purpose of the baker’s art, are beautiful in a manner, and in a peculiar way excite a desire for eating. And again, figs, when they are quite ripe, gape open; and in the ripe olives the very circumstance of their being near to rottenness adds a peculiar beauty to the fruit. And the ears of corn bending down, and the lion’s eyebrows, and the foam which flows from the mouth of wild boars, and many other things,–though they are far from being beautiful if a man should examine them severally,–still, because they are consequent upon the things which are formed by nature, help to adorn them, and they please the mind; so that if a man should have a feeling and deeper insight with respect to the things which are produced in the universe, there is hardly one of those which follow by way of consequence which will not seem to him to be in a manner disposed so as to give pleasure. And so he will see even the real gaping jaws of wild beasts with no less pleasure than those which painters and sculptors show by imitation; and in an old woman and an old man he will be able to see a certain maturity and comeliness; and the attractive loveliness of young persons he will be able to look on with chaste eyes; and many such things will present themselves, not pleasing to every man, but to him only who has become truly familiar with Nature and her works.” ~ Marcus Aurelius

How Proust Can Change Your Life (Alain De Botton)

Alain interviu su Tim’u metu išsakė vieną, mano nuomone, teisingiausių minčių apie filosofiją šiais laikais – seniau, ypač Marcus’o ir kitų stoikų laikais – filosofija buvo mokslas apie gyvenimą – kaip derėtų gyventi, jei norėtum būti laimingas. Prasidėjus industrinei revoliucijai ir augant universitetams susidarė keista situacija – jeigu priimant į studijas (galioja visiems mokslams, bet šiuo atveju kalbam apie filosofiją) neaptarinėsim ir nenagrinėsim labai fringe temų, tuomet bus sunku atrinkti gabiausius studentus.

Kalbėti apie gyvenimą pernelyg paprasta, tad tokie doktorantai ir profesoriai leidžia laiką.. kalbėdami ir diskutuodami apie kas yra “aš”. Tokiu būdu filosofijos mokslas išsigimė – nagrinėjamos temos keistos ir dauguma atvejų beprasmės, o jei norime semtis kokių nors minčių apie gyvenimo gerinimą, tenka ieškoti toli praeityje.

Aš, deja, tikrai neprisiverčiau skaityti Marcel’io Proust’o knygų. Jos lėtos. Labaii lėtos (trejetą valandų galima skaityti, kaip jis vartosi lovoje ir galvoja). Tačiau Alain’o parašyta knyga – atrinktos ir aptartos įdomios Marcel’io idėjos, yra puikus pernelyg neįpareigojantis skaitinys.

“He tells us, for instance, that there are two methods by which a person can acquire wisdom, painlessly via a teacher or painfully via life, and he proposes that the painful variety is far superior—a point he puts in the mouth of his fictional painter Elstir, who treats the narrator to an argument in favor of making some mistakes: There is no man, however wise, who has not at some period of his youth said things, or even lived in a way which was so unpleasant to him in later life that he would gladly, if he could, expunge it from his memory. But he shouldn’t regret this entirely, because he cannot be certain that he has indeed become a wise man—so far as any of us can be wise—unless he has passed through all the fatuous or unwholesome incarnations by which that ultimate stage must be reached. I know there are young people … whose teachers have instilled in them a nobility of mind and moral refinement from the very beginning of their schooldays. They perhaps have nothing to retract when they look back upon their lives; they can, if they choose, publish a signed account of everything they have ever said or done; but they are poor creatures, feeble descendants of doctrinaires, and their wisdom is negative and sterile. We cannot be taught wisdom, we have to discover it for ourselves by a journey which no one can undertake for us, an effort which no one can spare us.” ~ Alain De Botton

God’s Debris (Scott Adams)

Paskutinė knyga yra ši – jei norisi gilių pamąstymų – Scott Adams’as, Dilbert’o komiksų kūrėjas, ją parašė it keistą mąstymo eksperimentą. Tačiau net jei tai neįdomu, svarbiausia ir bene mano mėgstamiausia cituoti yra šioji knygos dalis – kurią pritaikiau visame kame savo gyvenime.

“What’s your belief, Mr. Avatar?”

The old man rocked a few times before responding.

“Let’s say that you and I decide to travel separately to the same place. You have a map that is blue and I have a map that is green. Neither map shows all the possible routes, but both maps show an acceptable — yet different — route to the destination. If we both take our trips and return safely, we would spread the word of our successful maps to others. I would say, with complete conviction, that my green map was perfect and I might warn people to avoid any other sort of map. You would feel the same conviction about your blue map.

Religions are like different maps whose routes all lead to the collective good of society. Some maps take their followers over rugged terrain. Other maps have easier paths. Some of the travelers of each route will be assigned the job of being the protectors and interpreters of the map. They will teach the young to respect it and be suspicious of other maps.” ~ Scott Adams

Jei pakeisime religiją šioje citatoje į bet kokį kitą žodį – mitybą, verslo kūrimo principus ar ką kita – turėsim bene teisingiausią įmanomą mintį – NĖRA VIENOS TIESOS. Kad ir koks Tavo kelias (ką valgai, kokia metodika vadovaujiesi programuodamas etc.) gyvenime, jis yra Kelias. Ar skaitysi knygas (visas aukščiau įskaitant) – visiškai nesvarbu. Kažkur nukeliausi ir atrasi savo kelią. Ir juo džiaugsies.

Tad kaskart kai pamatysi ką nors teigiant – “ATRASTAS VIENINTELIS BŪDAS KAIP <įrašyti problemą>” – akimirkai sustok. Ir suprasi, kad tai – tik vienas iš Kelių.

Bonus – patarimas visoms damoms.

Gražių dienų ir ramaus skaitymo!

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie atvirumą, kritiką ir fu*k yes

Neseniai prisiminiau istoriją, kaip su sese, abu mėlynakiai, sėdėjom Trakuose autobusų stotyje ir laukėm transporto atgal į Vilnių. Prie mūsų priėjo moteriškė ir ėmė aiškinti, kokie mėlynakiai nuostabūs žmonės – jie (beveik) negali meluoti – nes mat už mėlynų akių melui sunku pasisplėti.

Taip griežtai teigti negalėčiau (vis koks nors “baltas” melas “praeina”), bet, manau, išties esu gana nuoširdus žmogus, kuris, kartais ir netikėtai / negražiai, gali rėžti tiesą (kartais nemalonią).

Literatūroje galima rasti priešingų nuomonių apie kritiką ir tiesmukiškumą. Charizmos kontekste kritika turi itin neigiamą atspalvį:

“Any fool can criticize, complain, and condemn—and most fools do. But it takes character and self-control to be understanding and forgiving.”
― Dale Carnegie, How to Win Friends and Influence People

Tuo tarpu Steve Jobs’o vienas ryškiausių bruožų yra nuogas atvirumas (ši jo savybė itin nagrinėjama dar šviežioje knygoje). Žinoma, ilgiau su juo padirbę suprato, kad kritikos protrūkiai nebuvo nukreipti į pačius asmenis, bet į idėjas (“This is shit” buvo labai dažna Steve frazė).

Aš labiau linkstu į atvirumą (kaltos tos akys, matyt). Tikslios citatos neprisimenu, bet vienas esėistas pabrėžė, kad kartais brutali tiesa yra geriausia paslauga, kurią galite padaryti savo draugams (ar šeimai ir t.t.).

Įprasta situacija startup’uose: dalis klientų sako, kad idėja puiki (bet patys tikrai nemokės, tegul moka kiti), tėvai visuomet palaikys, draugais skatins už drąsą, tad net pačiam tampa lengva patikėti nepamatuojama idėjos / projekto sėkme.

Tuo tarpu tie draugai, kurie iškart nemato potencialo idėjoje, dažnai nedrįsta pasakyti savo nuomonės bijodami įžeisti / įskaudinti.

(žinoma, ta nuomonė turi būti argumentuota, priimkim tai kaip default’ą)

Balandžio mėnesio gale dalyvavau Startup Weekend’e – viename iš formatų per savaitgalį sukurti ir kažkiek pavystyti verslo idėją (dažniausiai technologinę). Savaitgalio metu buvo skirtingo požiūrio mentorių – dalis (veikiausiai tiesiog nesupratę idėjos) nutylėdavo, o kai kurie rėždavo tokią idėjos kritiką, kad net stovint ausys linkdavo.

Ir kaip bebūtų, ta argumentuota (ir kartais ne) nuomonė, nuvesdavo į pačius geriausius pakeitimus (pivot’us).

Vienas verslo dievukų, Paul Graham (privalomas skaitalas visiems besidominties startup’ais) kartą neatlaikė:

“Our friends, well-intentioned but misguided, feigned enthusiasm and acted supportive of our new direction. The YC partners, who had seen another startup crash and burn in the previous batch with a nearly-identical idea, politely tried to steer us back to our original idea.

Nobody got through to us until Paul Graham found words sharp enough to pierce our mental armor. During office hours with Sam Altman, Sam told us we were about to make a huge mistake, said “Let me get PG,” and darted out to the next room. Uh oh. Paul Graham came running into our tiny conference room, obviously irritated, and said:

“Moments like these make me glad we invested in sixty-four startups!” He threw up his hands in exasperation. “If you want to drive off a cliff, go right ahead.”

Later, he told us we were “like moths for bad ideas.” Oof.

That was enough to pop our bubble. We sucked it up and went back to the hard work of building a B2B company. Paul Graham later said that was the meanest thing he had said to a startup. But in retrospect, it was actually one of the nicest things anybody did for us.”

Brandon Ballinger

Tą savaitgalį net gi tam tikra prasme nuliūdau (ir pasigedau) tikros nuoširdžios kritikos – nežinau, kur buvo trūkumas – galbūt mentoriai tiesiog nelabai turėjo ką pasakyti apie mūsų idėją. Tuo tarpu dukart kai dalyvavau ankščiau tai vajėėė.. Taip mus tarkuodavo, kad net baisu. Bet suck up’ini ir galvoji – ką darom toliau. Ką daryt, kad tai veiktų.

Tąpat atvirumą aš stengiuose propoguoti visur:

– Darbinėje veikloje – aš būsiu pilnai atviras ir pasakysiu klientams, jei idėja tikrai prasta (o ne bandysiu numelžti kuo daugiau pinigų), bei nesiūlysiu, mano skeptiška nuomone, prastų idėjų vardan didesnių pardavimų.

– Asmeniniame gyvenime nekuriu pasiteisinimų ir jei ką nors pažadu, tai dievaži, tikrai išpildysiu (dėl to retokai ką nors žadu).

Čia grybštelėsiu ir kitą temą – santykius (oh ye). Kažkada seniai perskaičiau straipsnį “Fu*k yes“. Tai, mano nuomone, yra pats geriausias dating advice koks tik gali būti. Apsaugo nuo visų neaiškumų, o be to puikiai pritaikoma ne tik pasimatymams, bet ir tiesiog bendravimui su draugais.

Kaip? Paprasta. Jei kas nors pasiūlo susitikti ir pirma mintis “Fu*k yes” – tai nesvarbu kada ir kaip, susitikus bus tikras malonumas (ar tai pasimatymas, ar tik pasivaikščiojimas – ne tiek svarbu).

Ir priešingai – jei tai ne “Fu*k yes” – tuomet atsiranda visokie myžčiojimai – “Gal”, “Dabar užimtas(-a), kitą savaitę”, “Susirašom vėliau”.

Ir pažiūrėkim objektyviai – ar tai kam nors naudinga? Ar toks bendravimas kam nors bus vertingas? Rekomenduoju kitąkart pabandyt ir tiesiog atsakyt, kad “žinai, deja, nenoriu susitikti su Tavim dėl… (įrašyti svarią priežastį)”.

Mis (ar Mr, turbūt toks konkursas irgi yra) Pasaulis apdovanojimo gal ir negausi, bet bent jau tas žmogus pagalvos “Vat tokį atvirą žmogų retai sutinku”. O su atviru žmogumi kad ir į apkasus..

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie Mindfulness ir meditaciją (brr!)

Prabėgo jau nemažai laiko (kiek daugiau nei metai) kai grįžau iš kelionės po Amerikas. Iškart po to sėdau susidėlioti mintis ir išėjo serija straipsniukų, kuriuos dabar net baisu skaityti.

Kodėl gi? Kam tekę ką nors rašyti, žino, kad bene geriausias būdas susidėlioti kylančias mintis (kad ir kokias sujauktas) – tai imti ir bandyti jas išdėstyti ant “popieriaus”.

Tad šįkart noriu pagvildenti vieną tokių temų – meditaciją.

Jau senosios įrašų serijos metu užkabinau terminą “mindfulness” – sąmoningumą:

Stebint tikruoju savimi net ir nykūs užsiėmimai, kuriuos anksčiau norėjosi kuo skubiau praleisti / baigti / atsikratyti, pasidaro.. stebėtinai malonūs. Dažniausiai siūlomas eksperimentas – indų plovimas.

Kaip gražiai bėga vanduo lėkštėmis bei mano rankomis. Koks maloniai šiltas tas vanduo, kaip jo paliestos rankos kaista, drėksta. Kaip staigiai ir nesuvaldomai dingsta nešvarumai.

Toks paprastas procesas iškart tampa.. kitoks. Malonus, net įdomus. Ar ne to norėtųsi iš viso darbo / laisvalaikio / namų ruošos / santykių (sekso), visko?

Sutelkus dėmesį kiekviena veikla, kad ir važiavimas autobusu 28 valandas tampa savotiškai maloniu. Stebėti žmones ar gamtą pro langus. Vaikščioti per parkus stebint aplinką ir džiaugiantis pojūčiais. Bendraujant su gražia mergina – sutelkti visą dėmesį į ją, jos grožį, kalbą, emocijas. Pasidžiaugti dabartimi, o ne stresuoti dėl praeities ar ateities..?

Kas įdomiausia – tuomet tą jausmą – sąmoningą domėjimąsi ir grožėjimąsi aplinka / vaizdais pavadinau sąmoningumu ir pasirinkinau jį nagrinėti praktiškai – ką jis gali suteikti darbams, mokslams, flow būsenai ir t.t.

To priežastis – dabar kai žiūriu restrospektyviai – tai kad kai pradėjau savo knygų skaitymo “rampage” (koreliuoja su Kindle įsigyjimu), griebdavau labai daug skirtingų knygų ir nė į vieną temą pernelyg neįsigilinau. Ar buvo tos “teorijos” kuom nors grįstos? Ar yra kokia nors istorinė tų idėjų kilmė?

Likusius metus toliau keliavau (ir skaičiau) – matyt, bandžiau atsigriebti už sėslią jaunystę – išnaršiau Balkanus, metų gale nuskridau į Pietų Afriką.

Tačiau grįžęs pasijaučiau kaip Bilbo po “Hobito” trilogijos pabaigos – Lietuva net ganėtinai į Grafystę panaši – saugi, miela širdžiai ir pilna draugų – bet nepaisant to galvoje sukosi toks neramumas, lyg noras turėti daugiau nuotykių, patirčių, pamatyti dar kokį nors keistą kraštą. Net juokiaus, kad pasigavau kokį “travel bug”.

Toliau sekė įvairūs bandymai iš kažkur išpešti tą malonų jausmą – knygos (visas Raganiaus knygas perskaičiau, nes ten oi kokie nuotykiai), įdomesnių darbų paieška, įvairūs mokslai.

Tačiau tos ramybės ir pasimėgavimo neradau. Galbūt ši problema išryškėja kai dirbi “ant savęs”, nes net per daug to laiko, kai turi pats užsivesti ką nors su aistra daryti, kasdien turi.

Vasarį ėmiausi kitos strategijos.

Pirma – rytais vėl prisiverčiau sportuot (oi patikėkit kaip nesinorėjo vėl rytais daryti daugybę burpee, atsispaudimų ir kokių kitų velnių – dabar va taip).

Kita – prisiminiau seną savo eksperimentą – meditaciją. Reguliariai sugrįždavau prie šios smegenų “treniruotės” – tik seniau tai apsiribodavo keliomis minutėmis ramaus kvėpavimo.

Tik išpuolus kam nors neplanuota, vis praleisdavau vieną kitą dieną, tad to įpročio niekaip neišsiugdžiau.

Bet prisimindamas tuos pirmuosius bandymus žinojau, kad kažkas medituojant, kad ir kaip neprofesionaliai, pasikeičia. Gyvenimą kažkas papildo.

Tad vasario mėnesio pradžioje įsirašiau vieną iš meditacijai skirtų apklikacijų (Calm) ir pasakiau sau, kad reikia pabandyti bent mėnesį “ištempti”.

Kodėl? Praktiškiausias atsakymas – kad kaip ir raumenys kūne, kuriuos galime lavinti svoriais ir cardio pratimais, taip pat ir smegenys, kai jas naudojame, auga fiziologine prasme (tiek atminties lavinimo metu, tiek sprendžiant galvosūkius, kuriant vis naujas idėjas ir t.t.).

Ir priešingai – jei smegenų “raumenų” nelavinsim, jie “atrofuos” ir kuo toliau, tuo sunkiau bus efektyviai siekti gyvenimo tikslų, išmokti ką nors nauja (ypač kalbą) ir t.t.

Šiandien – 40 diena, kai kasdien medituoju bent 10 minučių (pagal nuotaiką, buvo dienų, kai meditavau “net” valandą).

Ta proga noriu pasidalinti savo įspūdžiais.

Visiems, kam meditacija asocijuojasi su religinėmis apeigomis ar šiaip alternatyviąja medicina – galit nurimti.

Man lengviausia meditaciją įsivaizduoti kaip treniruotę smegenims – kai tyloje ar su kokiu nors fonu (tam padeda minėta aplikacija Calm) raminu mintis, didinu savo koncentraciją ir mokausi sąmoningai stebėti savo kūną, skausmą / atsipalaidavimą, mintis ir visa kita kas pasirodo galvoje (o būna visko).

Prieš porą savaičių suryjau smagią knygutę apie vieno žurnalisto Dan Harris meditacijos tyrinėjimus. Dan’as turėjo daug bėdų – stresavo darbe (jaunesnis dirbo net karo zonose), buvo bjauraus būdo (ne pats mėgstamiausias kolega), tad vienu momentu gyvenime reikėjo pokyčių – ir kaip tyčia jis susidūręs su keliais guru ėmė eksperimentuoti įvairiomis self-help teorijomis.

Pradžioje panašiai kaip aš užkliuvo už guru (ir jų knygų), kurie kūrė įvairias self-help teorijas (ir iš to krovėsi turtus; juk kas nenori gyventi geriau?). Tačiau ilgainiui pastebėjo, kokias nesąmones (ir mokslu nepagrįstas teorijas) dauguma jų pardavinėja.

Aš pats labaiiii nemėgstu žodžio guru ir ką jis reiškia šiais laikais (tas galėjo pasimatyti senoje straipsnių serijoje), net galiu pasakyti, kad esu visiškas cinikas ir skeptikas visais psichologiniais klausimais – paskutiniu metu dažnai juokauju, kad psichologija (ir self-help) man toje pačioje kategorijoje kaip ir mityba bei sportas – nėra vieno teisingo mitybos plano, geriausio six-packo treniravimo būdo ar sakinio, kurį kasdien pakartojus išsispręs visos psichologinės problemos – šioms problemoms spręsti teorijų yra tiek pat kiek danguje žvaigdžių.

Dar pernelyg neįsibėgėjus į tą knygutę, autorius susitiko su, mano nuomone, vienu įdomiausių filosofų cinikų ateistų – Sam Harris’u (jokių giminystės ryšių). Gerokai seniau, kai meditavau, tam tikrą laiką naudojau jo įrašytą 9 min guided meditaciją (žemiau).

[soundcloud url=”https://api.soundcloud.com/tracks/112643452″ params=”auto_play=false&hide_related=false&show_comments=true&show_user=true&show_reposts=false&visual=true” width=”100%” height=”450″ iframe=”true” /]

Sam’as, didysis cinikas, apie meditaciją (mindfulness) kalbėjo taip:

There is nothing spooky or irrational about mindfulness, and the literature on its psychological benefits is now substantial. Mindfulness is simply a state of clear, nonjudgmental, and nondiscursive attention to the contents of consciousness, whether pleasant or unpleasant. Developing this quality of mind has been shown to reduce pain, anxiety, and depression; improve cognitive function; and even produce changes in gray matter density in regions of the brain related to learning and memory, emotional regulation, and self-awareness. — Sam Harris

Kuomet klausiau jo 9 min meditacijos susidūriau su bėda, kad, kaip bebūtų, po kelintos dienos iš eilės kiek pabosta girdėti tą patį. Be to, trūko banalaus gamifikuoto “kiek dienų iš eilės jau medituoju”.

Tuo tarpu Calm apklikacijoje – bent mokamoje versijoje (9.99 $ / metams iki praėjusios savaitės; dabar pabrango parašysiu vėliau kodėl) yra toks platus pasirinkimas temų – nuo vizualicijų kūrybiškumui skatinti ar stresui mažinti, meilei (jė), iki tiesiog norimos trukmės “pertraukos dienoje” ir t.t. Bei, žinoma, Calm skaičiuoja kiek dienų iš eilės pasinaudoji aplikacija (kaip tik todėl ir žinau, kad jau 40).

Šio eksperimento rezultatai man labai įdomūs:

– Be abejonės padidėjo susikaupimas darbo metu – dirbu greičiau ir ramiau, lengviau susikaupiu pradėti ir mažiau blaškausi – meditacijos metu kartais stengiuosi išlaikyti dėmesį viename taške / kūno vietoje, tad tąpat galima, net instinktyviai, pritaikyti ir popieriaus lapui (ar šiam įrašui)

– Visiškai kitaip žiūriu į emocijas – meditacijos metu praktikuoju nebūti pagriebtas kylančių emocijų ir jausmų. Į visus neigiamus jausmus (pavyzdžiui, pyktį) kaskart pajautęs galiu pasirinkti nereaguoti (juk kam to reikia?).

– Įdomiausias pliusas ir kartu minusas – net ir Dan’as knygoje aprašo tokią būseną, kai nepasiduodamas agresyvumui ir pykčiui jis tapo gerokai ramesnis – tiek ramesnis, kad net pasidarė sunku kovoti dėl savų tikslų ar nuomonės. Tad medituojant svarbu išlaikyti balansą.

Dažnai kalbant apie meditaciją, ypač transcendentinę (šioji – tai indų praktikuojama versija, kurioje kartu kartojamos ir mantros (ooomm), vartojamas terminas “nušvitimas” (ne, tokio aš DAR neturėjau).

Neturiu suvokimo, kaip tai jaustųsi, bet galiu pasakyti, kad ilgainiui, kuo dažniau praktikuoji, kažkas smegenyse keičiasi – ir kartais, prabėgus jau šiek tiek sesijos laiko, galima pasijausti tikrai labai keistai.

Kartą prieš miegą taip nurimau, kad pasibaigus meditacijai net nesugebėjau atplėšti akių (nemiegojau!). It įstrigau ramybėje. Tad įvairūs potyriai tikrai įmanomi ne tik kad ne profesionalams, bet ir baisiems cininkams (kaip aš).

Grįžtant prie Calm aplikacijos – minėjau kad pakilo jo metinė kaina. Štai kodėl – jie atnaujino mokomuosius meditacijos kursus – nuo šiol mokamoje aplikacijos versijoje yra 21 dienos trukmės meditacijos kursas (7, berods, liko nemokamas). Kurso metu aptariamos įvairios meditacijos formos, kaip ji veikia, kaip dorotis su tam tikromis bėdomis ir problemomis medituojant ir t.t.

Nors tikrai nevisi metodai ir būdai turėjo kažkokį man poveikį, bet turiu pavyzdį vieno iš puikiai suveikusių.

Toje pačioje Dan’o knygoje buvo aprašyti autoriaus monologai meditacijos metu (ir Calm vieną dieną būtent tai skatino daryti). Jei meditacijos metu tyloje kyla koks nors stimulas ar mintis – tai tiesiog pasakyti sau – mintys, skaudantis kelias, nuovargis, alkis, mintys, mintys ir t.t.

Kas įdomiausia, kad kai tai padarau, tiek tie stimulai netenka galios, tiek ir nutyla mintys.

Jau kone kitą dieną vis prigaudavau save ne meditacijos metu įsileidžiant neigiamas emocijas ar veliantis į beverčius svarstymus. Ir kai tik juos pastebėdavau, įvardydavau ir..

Tad jeigu ieškote naujo iššūkio sau ir ypač jei jaučiat, kad meditacija galėtų padėti išspręsti kokią nors bėdą – labai rekomenduoju bent pabandyti. Kad ir savaitę, kelias.

Ir pasidalinkite savo rezultatais su manimi per facebook ar tiesiog komentaruose žemiau:)

Šįkart norėčiau Jus palikti su štai tokia mintimi – Jeff Sanders’o podcast’o svečias, Sean Stephenson, sergantis trapių kaulų sindromu – nepaisant keblumų yra labai laimingas.

Atrodytų, kaip gali būti laimingas, kai dedantis marškinėlius gali lūžti ranka.

O jis pasakė paprastai – svarbiausia gyvenime skirti laiko sau. Jeigu kiekvienas mūsų sau skirs daug laiko (sportui, meditacijai, lavinimuisi) – išnyks visos pasaulio problemos – nes juk kiekvienas mūsų turės ko jam reikia, bus patenkintas savo sveikata ir turtu, nepavydės kitiems.

Tad jei manote, kad nėra kur rasti laiko tiesiog sėdėti ir užsiimti tokia nesąmone, kaip meditacija (juk reikia darbus dirbti) – rekomenduoju pradėti nuo kito galo.

Skirkite laiko sau ir tuomet visas kitas gyvenimas (darbai, ypač) bus lengviau įveikiamas.

Categories
Entrepreneurship & self-development

Pačios linksmiausios Super Bowl 2015 reklamos

Nors niekada tiesiogiai nedirbau video reklamų kūrime, bent dukart per metus pasitaiko proga prisėsti ir peržiūrėti, ką naujo sugalvojo reklamos agentūros šiais metais. Vienas iš tų dviejų pažiūrėjimų – tai Kanų Liūtų reklamų festivalis, kuomet apdovanojamos geriausios metų reklamos. Kitas – vienas didžiausių renginių JAV – Super Bowl 2015 (NFL lygos finalas), kuomet įmonės / organizacijos ir joms atstovaujančios agentūros varžosi dėl sporto mėgėjų dėmesio.

Tiesa, kad dauguma reklamų – tai pelno siekiančių organizacijų reklamos – informatyvios, apeliuojančios į įvairius žiūrovų jausmus bei, žinoma, juokingos. Bet tokių čia nebus:)) kiek apgavau.

Savo veikloje vadovaujuosi požiūriu, kad, kad ir kaip nuvalkiotai skamba, darbu ir veikla noriu daryti gera, tad didelė dalis mano projektų yra arba švietimui, arba įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms. Vien dėl savo skrupulų nenorėčiau gaišti laiko, kurį galima panaudoti protingiau, kuriant reklamą eiliniam saldžiam gėrimui, mob. ryšio operatoriaus reklamai ar alkoholiui.

Tad reklamos, kurios mane labiausiai žavi, išryškina įvairiausias socialines problemas, stigmas bei bando gelbėti mus kartais nuo savęs pačių, o kartais ir nuo kitų mums bloga linkinčių žmonių.

Tad ta proga, surinkau šiokį tokį kratinuką reklamų, dalis senų, dalis naujesnių, kurios man dėl vienos ar kitos priežasties įstrigo (ir tik vienintelė jų yra sponsoriaujama Intel (kitos ne pelno), bet problema – socialinė, tad “praleidau”).

Prasmingo žiūrėjimo.

NO MORE’s

“Slap her”

Most Shocking Second a Day Video

FNSF: HIDE-AND-SEEK

Zelfmoord1813 | Would you answer this suicide call?

Meet the Drink Up Fountain

What if you were invited to your own funeral?

First Gay Hug (A Homophobic Experiment) | First Kiss Video

The Royal Dutch Guide Dog Foundation (KNGF) commercial for veteran dogs

French National Road Safety Campaign: I Love You Very Much

Look Inside.: Mick Ebeling

Peruvian Cancer Foundation: Searching for Hearts

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie Ikaro skrydį ir kodėl pasaulyje dar liko patiklių ir propaganda manipuliuojamų žmonių

Vienas mano naujausių skaitinių – tai nauja Seth Godin’o knyga “The Icarus Deception”. Nežinantiems, kas yra Seth Godin’as, trumpai – jis vienas garsiausių pasaulyje apie rinkodarą ir, paskutiniu metu, apie rinkodaros ir kūrybos platesne prasme miksą rašantis vyrukas.

Su juo galite susipažinti šiame video – Seth Godin’as apie lizard brain’ą ir vidinius prieštaravimus. Apie “lizard brain” jau nebekalbėsiu, tai beveik tas pats vidinis zirzalas, kurį minėjau praėjusiuose rašaluose, pradedant čia.

Knygoje The Icarus Deception pristatoma šiuolaikinė visuomenės problema. Industrializacijos laikais konformizmas buvo privalomas. Nori turėti darbą? Mokykis gerai, klausyk mokytojų, stok į universitetą (ypač Lietuvoj, juk visi bakalaurus turi), susikurk standartinį CV (europass’ą ar panašų), paspam’ink visiems ir tikrai gausi super darbą.

Jį gavęs (-usi) klausyk vadovo, daryk kas liepta ir taip stabiliai lipk karjeros laiptais. Neišsišok, nesiūlyk / nedaryk nieko griaunančio status quo. Ir taip keliasdešimt metų ir pensija. Jau tada galėsi skirti sau laiko.

Dabar, atrodo, kažkas nebetaip. Jaunimo nedarbas – aukštas (2013 m. 26.4 %), atrodytų, klausėm savo tėvų, bet kažkaip rasti darbą, kuris “vežtų” – sunku.

To priežasčių daug, bet man labiausiai norisi paminėti šias:

– Jaunimas šiais laikais paragavę gero gyvenimo ir nebenori imtis bet ko (čia labai lenda “aistros” tematika). Žinoma, išpūsti lūkesčiai prie nieko gero nepriveda – “Eiti dirbti už minimumą?? Juokaujat??”. Taip ir įmonėms sunku įdarbinti jaunuolius, taip pat ir pastariesiems pradėti savo karjeras ir pagaliau imti judėti link mastery ar imti kaupti kapitalą. Problemą gerai apibendrina šis po internetus pakeliavęs straipsniukas, o norimtiems gerokai rimtesnio straipsniuko – spauskit va čia.

– Kita bėda įdomesnė. Industriniu (drįsčiau teigti, Lietuvos atveju, kone sovietiniu) mentalitetu pasižyminčioje šeimoje (aplinkoje) užaugę jaunuoliai jaučia nuolatinį spaudimą neišsišokti. Imtis kažkokio neįprasto darbo tėvų / senelių akimis – karjeros savižudybė. Nesiekti karjeros, stabilaus darbo ir užmokesčio, imti atostogas po studijų, keliauti – keistenybė.

Puikus pavyzdys ir mano karjera. Padirbęs mokesčių konsultantų Big4 audito įmonėje, projektų vadovu viename didžiausių Lietuvos interneto portalų valdymo konglomerate, viską mečiau.. ir tapau.. sau dirbančiu projektų vadovu / fotografu / reklamščiku. Nėra ką kalbėti apie labai stabilias pajamas, aiškias perspektyvas ir prabangius pirkinius – tam ne tik laiko, pinigų, bet netgi ir noro nėra.

Didžiausio pasipriešinimo susilaukiau iš savo tėvo. Iki kol parodžiau daugiatūkstantines sąskaitas (lyrinis nukrypimas – už moralinį palaikymą esu labai dėkingas savo mamai, kuri jau daugybę metų po savo normalaus darbo taip pat pardavinėja ir savo, kaip tautodailininkės, kūrinius – mezginius ir riešines).

Gero komentaro susilaukė draugė dirbanti viename iš Lietuvos coffee shop’ų – anot jos bobutės, jinai dirba šiuolaikiniame kioskelyje (nepaisant to, kad, mano nuomone, baristos pardavinėja tikrai ne kavą..).

Tad ok, kur čia slypi bėda? Jei jaunuolis “industrinis” – nori būti sraigteliu / nedrįsta išsišokti / nenori *kurti*, tegul ir būna sau. Bėda ta, kad tokių darbuotojų poreikis per paskutinius dešimtmečius ženkliai nukrito. Technologijos tobulėja, daug rankų darbo galima eksportuoti, tad reikalingais tampa.. mąstantys (už save) ir kūrybingus sprendimus galintys pasiūlyti darbuotojai (taip taip, priešingybė industrialams).

Šia tema labai gerą straipsnį skaičiau dar pakeliui pamatyti pasaulio. Atmetus tam tikrus darbus (kaip gaisrininkus, dantistus ir panašiai, situacija kitokia) – dalis darbų, labiausiai pažeidžiamų nuo automatizavimo.. yra ir mažiausiai kūrybingi darbai. Sraigteliniai.

Šaltinis: The Economist

Industrial firms combined human labour with big, expensive capital equipment. To maximise the output of that costly machinery, factory owners reorganised the processes of production. Workers were given one or a few repetitive tasks, often making components of finished products rather than whole pieces. Bosses imposed a tight schedule and strict worker discipline to keep up the productive pace. The Industrial Revolution was not simply a matter of replacing muscle with steam; it was a matter of reshaping jobs themselves into the sort of precisely defined components that steam-driven machinery needed—cogs in a factory system.

Meanwhile work less easily broken down into a series of stereotyped tasks—whether rewarding, as the management of other workers and the teaching of toddlers can be, or more of a grind, like tidying and cleaning messy work places—has grown as a share of total employment.

Įstumk kūrybišką laisvą žmogų į industrinę įmonę – jaunuolis ims “girgždėti” ir arba pasiduos (juk kurti baisu, geriau saugiau, patogiau..) arba susiims ir spjaus į tokį darbą ir bėgs kažką daryti kito.

Trumpas “The Icarus Deception” knygos trailer’is

Tai ok, mentalitetas mentalitetu, bet prie ko toji Rusija, manipuliacijos ir patikli visuomenė?

Kuo daugiau valstybėje / aplinkoje industrialų, tuo toji grupė labiau konformistiška. T.y. pasikliauna ne savo nuomone, o kitų asmenų / interesų grupių primetamų asmenybių (ar tai prezidentas Putkinas, ar tai bosas, nė nesvarbu) idėjomis, netgi religija (kam čia pačiam formuoti asmenines vertybes, jei galima prisiimti visą “paketą” ir aklai tikėti..?).

Tokiems priešingybė – modernioji, kūrybinga, “ryšių”, visuomenė. Jei idėjos brukamos / kišamos, pirmas noras – užklausti, ar tai tikrai gera idėja, ar taip elgtis teisinga, ar sprendimas geras; toks žmogus sprendimą priims tik perleidęs klausimą per savo prizmę, o ne surašytas kitų taisykles.

Tad kai visuomenės didžioji dalis – industrialai, ką turime? Minią žmonių, kurie bus labai patiklūs, nė nebandys gauti informacijos iš kelių šaltinių (ir, dievaži, pasitikės “tautos” nuomone) ir, nors toji visuomenė galėtų kovoti už savo laisves (ne tik šnekėti, bet ir laisvę kurti ir gauti atitinkamus apdovanojimus), to nedaro, nes.. juk mumis pasirūpins, mus pasirinks, mums taip saugiau. Su minia būti gi saugu, o ir išsišokti nereikia.

Žinoma, minėtoje Rusijoje drįsę “išsišokti” toli nenueina, netenka turtų, įkalinami ir t.t. Tad vienintelis dalykas, ko siekia jųjų valdžia – tai turėti didelę gražią manipuliuojamą bandą. Ir jais pasinaudoti, kaipo didelėje gamykloje, kurioje uždirba tik keli (viršininkai arba lobistai), o dugnelis vos suduria galą su galu. Iš topat straipsnio:

At the same time communism, a legacy of industrialisation’s harsh early era, kept hundreds of millions of people around the world in poverty..

Kas baisu, tai tokio industrinio (sovietinio) mentaliteto žmonių daugybė ir Lietuvoje. Tik, džiugu, kad jaunieji (bent dalis) persilaužė ir nebėra tokie patiklūs ir formuoja savo nuomone. Tačiau ką jau kalbėti apie pensininkus ir vyresniuosius – pažadėk kokį nors saldainį (pensiją, didesnį vidutinį atlyginimą), duok pakištukę (agurkų) ir balsas garantuotas.

Šiuo atveju išties kalta “aplinka” – sunki Lietuvos istorija, sovietinis ugdymas ir t.t. Tad labai tikiuosi, kad po truputį Lietuvos tauta išaugs sovietinį mąstymą ir ims kovoti prieš visokį bs, kurį bruka mielieji kaimynai. Tik blogiausia, kad dabar nė nebando keisti mentaliteto. Lieka tokie pat, tebebijo išsišokti.

Tad kitas žingsnis – turime vis labiau ir labiau skatinti ryšių visuomenės dalyvius – kūrybingus žmones, kovotojus, kūrėjus, rašytojus, verslininkus ir visokiausių pakraipų atstovus kurti ne tik savo labui, o visos visuomenės, Lietuvos. Nes kurti galima tik laisvėje – kokia prasmė kažką kurti, jei už tai gausi pendelį ir pakliūsi į kalėjimą..

Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie netikėtas magiškas akimirkas

Keistoką dalį mano gyvenime užima magija – ne, ne tie kičiniai iliuzionistai, kurie pasiima kelis žiedus ir juos vienas į kitą daužo, pjausto moteras ar tiesiog stumdo keistas dežės – ne.

Jau nuo seno ėmiau žavėtis magija, kuriai specialaus pasiruošimo nereikia. Iliuzionistui pakakdavo pagriebti kortų kaladę ar monetą ir..

Nutrauksiu pats save ir papasakosiu vieną pavyzdinę istoriją, kuri net praėjus penkiems metams, išliko mano atmintyje. Tąkart su iliuzionistu Tomu buvau jo gimtajame mieste, Panevėžyje. Tą vakarą Tomas turėjo pasirodymą viename iš vietinių kavinių. Po trumpo pasirodymo pradėjome judėti nuo vieno staliuko prie kito, iki kol priėjome vieną, kurį apsėdę buvo rūstus tėvas ir du vaikai – 5-7 metų berniukas ir mergaitė.

Nenustebsit, kad vaikai magijos triukais be proto džiaugiasi – šypsosi, juokiasi, išsigąsta ir visai kitaip rodo emocijas. Suaugusieji – kiek kitaip. Pradžioje jie viską stebi itin skeptiškai. Bando sau paaiškinti kaip kas įvyko, kur kas slėpėsi. Bet jei magas geras – stenkis nesistengęs, kažkuriuo momentu pasimesi. Neberasi kaip paaiškinti vieną ar kitą judesį ir tiesiog.. Imsi stebėtis – pajausi iliuziją. Būsi dienos šviesoje apgauta(-s).

Taip atsitiko ir tąkart – pirmuosius kelis triukus tėvas stebėjo susiraukęs, skeptiškas. Po kiekvieno sėkmingo triuko ėmė rodytis pirmiausia maža, vėliau vis didėjanti šypsena, kol galop tėvelis visai pamiršo savo dienos vargus, problemas ir kvatojo kaip ir jo mažieji.

Tas pojūtis, kai tiesiog nežinai, kas nutiko (kodėl?? kaip??) – man vienas maloniausių pasaulyje. Kai racionalumas neveikia, kai paaiškinti efektą protu – neįmanoma.

Tomas Šimkus ir Projektas Šypsena

Nuo tada mačiau daug įvairiausių pasirodymų, TV special’ų, laidų bei filmų, susijusių su magijos menu. Gyvenau magija, kvėpavau magija.

Tad netikėta, kad ilgainiui jau galėjau paaiškinti, kaip vienas ar kitas triukas įvyksta, tad man pasidarė įdomiau kita magijos pasirodymų pusė – atlikimo kokybė, mago charizma (Derren’as Brown’as man čia nepralenkiamas) ar tiesiog kiek kitokio tipo pasirodymai – labiau humoristiniai ar net kraupūs.

Jau veikiausiai prieš gerus metus pabuvau Justo iš Skani Magija pasirodyme Brodvėjuje – kaip jis pats tąkart prisistatė, bus 50% magijos ir 50% humoro. Taip seniai besijuokiau.

Po pasirodymo pastebėjau vieną problemą – išties ne tiek jau daug žmonių žino, kad magija gali būti labai smagi bei juokinga, kartu – challenginti net pačius racionaliausius protus; būti ne tik nuvalkiota ir kičinė, atliekama jau gyvenime pasiklydusių diedukų.

Ilgosios kelionės metu prisiminiau grupelės iliuzionistų svarstytą idėją – pradėti magijos pasirodymų ciklą. Kviesti pasirodymui vis kitą magą ir taip kuo daugiau žmonių supažindinti su iliuzijų menu. Man įdomu būtų Tavęs paklausti – kokį įvaizdį Tau turi magija? Ką smagiausio / baisiausio susijusio su magija prisimeni iš vaikystės / jaunystės?

Vienas Lietuvos magų – Rokas Bernatonis

Jei turite kokių nors idėjų / minčių, norėčiau, kad jomis pasidalintum komentaruose.

O jeigu įdomu pamatyti daugiau smagių magijos laidų / pasirodymų, mano kelios rekomendacijos:

1. Derren Brown – Svengali (pasirodymas, kurį mačiau gyvai), The Assassin, Guilt Trip
2. Troliai Andrew Prince ir Gazzo
3. Lietuviai – Rokas Bernatonis, Justas Malinauskas ir Tomas Šimkus

Smagios magiškos savaitės!