Apžvalga ’21

Atėjus šių.. įdomių metų galui sumaniau kažką dar parašyti. Paskirti laiko truputėlį susidėlioti pamokas, kas pavyko kas ne. Daugybę metų krapščiausi galvą kaip suktis darbuose, kaip ir koks motyvacijos būdas veiktų. Kadangi neturėjau darbui didelės aistros, vis galvojau kad galėčiau daryti ką nors daugiau/geriau, tai vietoje to, kad ką nors daryčiau dažnai likdavau apsisprendimo paralyžiuje.

Gruodį, jau kiek daugiau nei prieš metus prisėdau panarplioti tą “turiu daryti daugiau/geriau” idėją, kad turiu dirbti/veikti tik ką nors labai cool, kad turiu atrasti sau aistrą, savo istoriją.

Tą žiemą į mintis privėliau daug rytietiškų filosofijų – apie ego ir jo tramdymą (ar išvis pašalinimą), apie dvasiškumą (nereliginį). Ir daug daug apie tai kalbėjau su draugais, iš visų pusių narpliojant ir bandant suprasti tiek save, tiek kitus.

Trumpa išvada sau – taip, jei ego kiša pagalius į ratus ir sukelia nerimo ir streso daugiau nei teikia naudos, rytietiškos filosofijos tikrai išlaisvins. Pajaučiau laisvę nuo spaudimo (tiek savo sukurto, tiek iš aplinkos), dariau visko daug, gilinausi į gretimas teorijas (dharma, pavyzdžiui). Taip, jose radau daug ramybės ir džiaugsmo bei manau kad geriau dorojausi su emociškai sunkiais dalykais nei būčiau kitu atveju.

Bet pamenu vieną pokalbių kai skęstant litruose skanios kavos dabar ir pats matau buvau pasiekęs veikiau tokią stadiją, o ne atsirišimą nuo ego.

Praktiškai, pametus visus visuomenės reikalavimus ir ko kiti iš manęs tikisi ir tiesiog būnant jausčiau bliss – laimę. Visą pavasarį ir vasarą ruošdamasis antram maratonui vis stabčiojau ir grįždavau vis iš minčių į dabartį ir žvelgiau į gamtą (daug daug nuotraukų sukėliau į instagram’ą). Grožėjausi, gukšnojau kavą saulėje, skaičiau daug knygų. Sulėtėjau. Auginau daug gražių augalų ir gėlių. Jaučias išties gerai atitolęs nuo žmonių, būdamas vienas.

Bet kartu ir momentais manau tuo pradėjau naudotis – gal net per daug to laiko sau. Per daug tos ramybės, mažokai darymo. Darymo ne vardan darymo, o tiesiog – kuriant, ne tik priimant kas kurta. Išties vasarą ir rašiau mažiau – tarytum neturėjau apie ką.

Negaliu pasakyt kad jaučiu spaudimą iš išorės daryti daugiau, juolab pats savęs nespaudžiu. Bet ieškau dabar kažkokio balanso tarp savęs nesmerkimo ir aktyvaus įsitraukimo į visuomenę. Dabartiniame pasaulio kontekste, siaučiant pandemijai, o ir dar didesnei ligai – negatyvumui ir susiskaldymui – vėl prisiminiau tą Viktor Frankl citatą iš pirmojo minėto straipsnio, tik šįkart išversiu:

“Mes esame medžiai istorijoje apie mišką ir būtų arogantiška tikėti kitaip. Juolab istorija apie mišką yra įdomesnė nei istorija apie medį.”

Taip, yra ramybės atsitraukiant nuo pasaulio reikalavimų ir ko kiti tikisi iš manęs; puikiai galėčiau gyventi iškeliavęs į mišką ir tebūnie. Bet likdamas čia, su visais, ir vietoje to kad numesčiau ego – kaip bebūtų mano dalį – kaip didžiausią blogybę, suprasdamas, it kalbėdamas su savimi, galiu kurti gėrį. Spalvas ir džiaugsmą. Skleisti šilumą ir ramybę. Dalintis meile. Padėti, būti atviru, dalyvauti ir prisijungti, ne atsiskirti ir pabėgti.

Savotiškai man padėjo tai pajusti šokiai. Praėjus 7 metams po paskutinės lindy hop’o pamokos, atėjau į house ir šiuolaikinio pamokas. House, nors smagus, manęs taip nepaveikė kaip šiuolaikinis šokis. Nebuvau tikras kur einu, išties, bet pirmas tas pamokas kai pradėjau ritinėtis žeme.. Kažkas susijungė. Net juokavau pasakodamas, kad tarytum šoku ne šiaip sau (ar kitiems), o šoku su pasauliu. Šoku su tuo mišku ir bendra pasaulio istorija.

Manau kad kaip stebėtojas (fotografuodamas ir stebėdamas) ar vartotojas (skaitytojas) dalinai nuo to atitrūkau. Kad tiek daug grožio ir tiek daug nuostabių žmonių yra. Kaip smagu juos pažinti ir džiaugtis kartu, spektakliais, mintimis, jausmais. Kaip smagu po tą mišką kartu su kitais klajoti, padėti augti ir kurti.

Tad savotiškas metų ateinačių pažadas sau toliau tyrinėti kur slypi balansas. Nepykti ant savęs (ir savo ego), daryti gera ir kurti gera. Kartais ir pasilepinti save, ko išties sau neleidau daugybę metų (jei planai nesugrius, po 7 metų bent trumpam išvažiuosiu pakeliauti).

Mažais žingsniais, lyg trapecija, per gyvenimą.

Šiltų švenčių!

Subscribe to my email:

Great deal on improving your life