Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie (ne)sąmoningumą arba kodėl verta dažniau pažvelgti į Tave supantį pasaulį

Man visad keistai skambėdavo pasakymas “gyvenimo kelionė”. Važiuok ragino daug kas, to troškau, bet mintyse vis zirzė kažkoks keistas balsas – neverta, bus nuobodu, švaistysi laiką, nepatiks, apvogs (čia nesuklydo iš tikro), sužalos, nebesugrįši. Susipyksi, pasiklysi ar tiesiog grįši ir sakysi sau – kodėl kodėl kodėl paklausiau tų “iš kelio vedančių draugų”.

Bet aš išvažiavau būtent dėl to zirzimo, mintyse svarstydamas iš kur šis balsas galvoje ir kodėl jis toks.. užknisantis?

Ir ką. Tai buvo gyvenimo kelionė. Kelionė, kurios metu aš sugebėjau sau skirti tiek laiko, kiek niekad nesu per jau 26 savo gyvenimo metus. Daug laiko grožėtis, daug laiko mylėti, daug laiko skaityti ir tiesiog.. gyventi. Galbūt nebuvo dzen’o, bet bent jau savotiškas dzin’as – tai tikrai.

O skaičiau daug ir įvairiom temom; jei kildavo klausimas – iškart jį apmąstydavau. Iš to gimė daugybė įžvalgų, kuriomis aš norėčiau pasidalinti. Mažų mažiausiai tikiuos, kad jos padės Tau susimąstyti.

Pirmoji įžvalga – tai Sąmoningumas.

Kiek netikėta? Vienokia ar kitokia išraiška sąmoningumo sąvoka vis kartojosi per įvairiausias knygas – tiek apie savišvietą, tiek apie gyvenimo prasmę, savivertę ir kita. Tai kas tai per šventasis gralis?

Pradėkim nuo trumpos užduoties.

Ramiai patogiai atsisėsk kur nors. Nutilk. Pabandyk išvalyti visas mintis. Kas pasigirsta? Kažkoks rūpestis? Esamos bėdos? Problemos? Tiesiog puola į galvą keisti stimulai – triukšmai, šaltis, nepatogumas ir kiti dirgikliai?

Iš kur šios mintys? Atrodo, kad šios “mintys” ar vidiniai monologai atsiranda nevalingai, lyg kažkieno kito. Dar nieko tokio, kai šios mintys teigiamos (oi kaip faina lauke, ar o, kokia graži chica), bet ką daryt, kai tos mintys – veikiau stabdžiai ar trukdžiai nei kažkas realiai naudingo / malonaus / teigiamo?

Dažniausios (pirmojo pasaulio) problemos, būdingos kone visiems – tai stresas, laiko sau trūkumas, nemotyvuojantis / blogas / prastai apmokamas darbas, vienokios ar kitokios psichologinės problemos (depresija ypač, kompleksai ir kt.), prokrastinacija, griūvantys santykiai ir t.t. Ar šios temos – ne mėgstamiausias zirzulio vidinio monologo objektas? Oiii, kaip smagu viduryje nakties imti nagrinėti vienus ar kitus santykius, svarstyti apie darbą, vietoje to, kad ramiai miegotum?

Ar nesinori kartais imti ir suvaldyti šias mintis, šį triukšmą? Atrodo, kad sugebėjus, visos ligos ir neigiami veiksniai tiesiog… išnyktų.

Užduotis numeris du – kai kyla erzelys, nevalingai randasi trukdančios, neigiamos mintys, pabandyki pasižiūrėti į jas tarsi iš šono. Kaip ta emocija atrodo. Kaip tas zirzimas Tave veikia. Netgi pervargus – pažiūrėti “iš šono” kaip susitempę raumenys apie akis, koks tas raudonų akių keliamas jausmas.

Ką jauti tuomet?

Man tai dažniausiai suteikia savotišką palengvėjimą, netgi džiaugsmą. Iš šio jausmo yra išpūsta net visa knyga – prirašyta gerokai giliau, nei net būtina, bet sudomintiesiems siūlyčiau paskaityti ir toliau.

Tad kas iš to? Jei dėmesio sukaupimas, šis sąmoningumas ar sąmoninga būsena buvo maloni, atrodytų, kad jos norisi daugiau ir visame gyvenime? Kaip jį ar ją panaudoti kuo stipriau ir kuo platesnėms gyvenimo situacijoms?

Priešingybė sąmoningumui – pasyvumas. Pasyvumas darbe, gyvenime, santykiuose, savo augime ir tobulėjime. Juk paprasčiau tiesiog grįžus namo griūt lovon / žiūrėt serialus nei išties kreipti dėmesį į ką nors, kas supa. Atrodo tiek bereikalingo darbo. Sėdint ant fotelio mintyse ima siausti zirzalas. Ima jis pjauti iš vidaus, kodėl Tu čia sėdi, kodėl nieko nedarai, ko čia serialus žiūri; kartais būna, kad net tyli – kam čia kelti triukšmą, jei Tu sėdi saugiau namie ir nieko prisidirbti negali.

Aš nesiūlau su šiomis mintimis ginčytis. Čia kaip kovoti ugnimi prieš ugnį – nelabai veikia.

Atkreipk dėmesį. Pažadink savo sąmoningumą ir tiesiog stebėk.

Stebint tikruoju savimi net ir nykūs užsiėmimai, kuriuos anksčiau norėjosi kuo skubiau praleisti / baigti / atsikratyti, pasidaro.. stebėtinai malonūs. Dažniausiai siūlomas eksperimentas – indų plovimas.

Kaip gražiai bėga vanduo lėkštėmis bei mano rankomis. Koks maloniai šiltas tas vanduo, kaip jo paliestos rankos kaista, drėksta. Kaip staigiai ir nesuvaldomai dingsta nešvarumai.

Toks paprastas procesas iškart tampa.. kitoks. Malonus, net įdomus. Ar ne to norėtųsi iš viso darbo / laisvalaikio / namų ruošos / santykių (sekso), visko?

Sutelkus dėmesį kiekviena veikla, kad ir važiavimas autobusu 28 valandas tampa savotiškai maloniu. Stebėti žmones ar gamtą pro langus. Vaikščioti per parkus stebint aplinką ir džiaugiantis pojūčiais. Bendraujant su gražia mergina – sutelkti visą dėmesį į ją, jos grožį, kalbą, emocijas. Pasidžiaugti dabartimi, o ne stresuoti dėl praeities ar ateities..?

Visa tai – mano pirmasis atradimas kelionės metu. Bet tai – dar lašas jūroje. Aš – praktikas. Man įdomu, kur tokią būseną (tai netgi panašu į kitur postuluojamą “flow”) panaudoti praktiškiems tikslams, kūrybai.

Tęsinys antroje dalyje – Apie gyvenimo dizainą, aistrą ir ne finansinį kapitalą