Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie knygas, kurias labiausiai rekomenduoju

Vakar manęs prie kavos paklausė, kokias knygas (apie verslą, kūrybą ir apskritai) rekomenduočiau perskaityti. Šis klausimas savotiškai žavus ir jį nuolat pašnekovams užduoda mano mėgstamiausias podcaster’is Tim’as Ferriss’as (jei toliau nebeskaitysi – tai bent jau apsilankyk jo svetainėje ir paklausyk vieno iš šaunių įrašų).

Aš išgirdęs šį klausimą ėmiau ir susimąsčiau. Apart kelių, kurios iškart šovė į galvą, nusprendžiau iššukuoti atmintį ir atrinkti sąrašėlį knygų, kurias be jokių dvejonių rekomenduočiau.

Pilnas disclaimer’is – nuorodos yra su mano affiliate, tad jei pirksit (netyčiom), paremsit mano rašliavas.

Tad pradedam (be jokios realios tvarkos).

Ignore Everybody (Hugh MacLeod)

Pirmoji knyga tebūnie kaip dera būna apie kūrybą ir ypač rašymą – kaip perlipti per savikritiką, baimę pristatyti savo darbus viešai bei žengti tą pirmą svarbiausią žingsnį – pradėti kurti. Vieną jų – Ignore Everybody (stiprus pavadinimas). Hugh laisvu laiku peckiojo ant popieriukų trumpus komiksus ir iš to ankščiau ar vėliau išsiaugino ne tik publiką, bet ir pragyvenimo šaltinį.

Tiek iš šios knygos, tiek ir kitų atradau, kokia didelė yra autentiškumo ir asmeniškumo reikšmė kūryboje – niiiekam absoliučiai neįdomu skaityti noname’inius vertinius / post’us – tad daugiausiai buzz’o socialiniuose tinkluose susilaukia tas turinys, kurį kūrė asmenybės – Užkalnis, Tiškevič, Tapinas, Šalčiūtė, to name a few – aišku, buzz’as nebūna vien teigiamas. Bet tokia toji viešumo susidedamoji – nebūna vien teigiamų atsiliepimų (pats jau seniai seniai nustojau skaityti komentarus po savo youtube filmukais).

“The sovereignty you have over your work will inspire far more people than the actual content ever will. How your own sovereignty inspires other people to find their own sovereignty, their own sense of freedom and possibility, will give the work far more power than the work’s objective merits ever will. Your idea doesn’t have to be big. It just has to be yours alone. The more the idea is yours alone, the more freedom you have to do something really amazing. The more amazing, the more people will click with your idea. The more people click with your idea, the more this little thing of yours will snowball into a big thing.” ~ Hugh MacLeod

The War of Art (Steven Pressfield)

Iš lengvos kovos pereinam į kūrybinį “karą”. Labai populiaru šiais laikais content marketing’e kalbėti apie turinio kūrimą vardan SEO – žmonės ieško informacijos apie štai tokį topic’ą, tai sukuriam išsamų post’ą apie tai – susirinksim tuos vartotojus ir vualia – daug business leads’ų. Kūryba man išlieka saviraiškos priemone – išties, aš visai nesitikiu, kad šį post’ą skaitys daug žmonių. Tačiau net jei tik vienui vienas žmogus paspaus “like”, manau kažką padariau autentiško (galbūt, gal, ne).

“A hack, he says, is a writer who second-guesses his audience. When the hack sits down to work, he doesn’t ask himself what’s in his own heart. He asks what the market is looking for. The hack condescends to his audience. He thinks he’s superior to them. The truth is, he’s scared to death of them or, more accurately, scared of being authentic in front of them, scared of writing what he really feels or believes, what he himself thinks is interesting. He’s afraid it won’t sell. So he tries to anticipate what the market (a telling word) wants, then gives it to them. In other words, the hack writes hierarchically. He writes what he imagines will play well in the eyes of others. He does not ask himself, What do I myself want to write? What do I think is important? Instead he asks, What’s hot, what can I make a deal for? The hack is like the politician who consults the polls before he takes a position. He’s a demagogue. He panders.” ~ Steven Pressfield

You’re Never Weird on the Internet (Almost) (Felicia Day)

Ši knyga trenkta – ir reikalauja kiek daugiau background’o. Aš esu tikras nerd’as, mėgstu tiek keistus fantasy filmus, trenktas knygas (viena jų bus žemiau, 120% grožinė), lošiu Dungeons & Dragons, tad kartais sustoju ir susimąstau – Lietuvoje (ir ne tik) geek’ai yra dar kiek stigmatizuojami – jie visiškai krenta iš konteksto pasaulyje, kur reikia siekti normalios karjeros, užsiimti tik rimtais dalykais (juk visa kita – vaikiška). O žaisti kompiuterinius žaidimus baigiant trečią dešimtį – o siaube?!?

Tad man labai smagu buvo vieną dieną atrasti Geek & Sundry, savotišką all-things-nerdy media publishing house’ą. Nuo Dungeons & Dragons live stream’ų, iki laidų apie žaidimus (stalo ar kompiuterinius), visiškus nerdy filmukus ir laidas (net nekeista, kad vienas jų portalų vadinasi, literaliai, nerdist.com). Šios įmonės viena įkūrėjų, Felicia Day, parašė, mano nuomone, labiausiai vulnerable knygą kokią tik įmanoma parašyti – su visais jautriaisiais momentais, ašaromis ir bėdomis; nepasitikėjimais savimi ir skausmais pradedant ką nors daryti. Net nežinau, kokia galėtų būti labiau autentiška knyga nei ši.

“At an event last year, I met a man in his late thirties, a big guy, who carried a poster roll and seemed nervous to approach. I shook hands with him over the signing table, trying to make him feel comfortable. “Hi! My name’s Felicia! How are you?!” “Uh, okay. I’m just here to give you something.” While talking, he started fumbling to open the poster tube. He was shaking. It wasn’t smooth. “Oh wow, I love presents! Not that I’m greedy, I’m polite when I take things from people. If they’re free. Or not. I’ll stop talking.”

Felicia Day, folks! Awkward, especially during public appearances! He pulled out a poster from his tube and unrolled a print of me as Codex, but done in a cool computer-art way, with a graphic style that was somewhere between pointillism and impressionism. “This is gorgeous!” And it was. “Did you make this? Are you an artist?” “Aw, no. I just drive a forklift at Costco. I’m not creative. I don’t know how to do anything . . .” “Wait, you aren’t creative? But you made this.” I held up the print. “It was just in the computer.” “But it didn’t exist before you turned the computer on and made it, right?” “I guess.” “Then you created it.”

I was starting to get upset but kept myself in check. “Don’t talk to yourself like that. You HAVE created things. You see the world in a unique way, and you expressed it right here in this poster.” “Well, I dunno. It’s not good or anything.” “Well, I think it’s good. But if you think that, you can get better. By doing more things, right?” The guy nodded, uncomfortable. But I kept going. For some reason, it was important for him to understand what I was saying. (And I enjoy lecturing people.)

“Never put yourself down about things that you create. That mean voice inside you that says, ‘You’re not good enough’ is not your friend, okay? I used to hear that voice all the time. If I hadn’t started ignoring it, I wouldn’t be here right now. Okay?” “Okay.” He started to shuffle backward. Probably scared. “Thanks for what you do, it’s inspiring.” “Thank you for the poster!” I waved, then stood up. “Excuse me.” I walked behind the curtain of my booth and started bawling. I wept for this guy, who was so vulnerable in front of me, and who, for some reason, felt the need to put himself down when he presented something he’d made from scratch.

I don’t let people get away with putting themselves down anymore. There are enough negative forces in this world—don’t let the pessimistic voice that lives inside you get away with that stuff, too. That voice is NOT a good roommate. A lot of people mock fandom and fan fiction, like it’s lazy to base your own creativity and passion on someone else’s work. But some of us need a stepping-stone to start. What’s wrong with finding joy in making something, regardless of the inspiration? If you feel the impulse, go ahead and write that Battlestar Galactica/Archie mashup fiction! Someone online will enjoy it. (Especially if Archie gets ripped apart by Cylons.)” ~ Felicia Day

Ready Player One (Ernest Cline)

Toliau – pirma fantastinių knygų šiam sąrašėlyje. Apie distopiją ateityje kai visas gyvenimas vyksta virtualioje realybėje (wink wink į visus oculus rift’us ir kitus VR aparatus). Nors aš kiek per jaunas, kad žinočiau visus reference į žaidimus, filmus ir kita šioje knygoje, jin buvo viena nedaugelio kurias suryjau didžiumą laiko kvatodamas (ir sesėms siuntinėdamas screenshot’us).

“I began to make my way through the dungeon, room by room. Even though I knew where all of the traps were located, I still had to proceed carefully to avoid them all. In a dark, forbidding chamber known as the Chapel of Evil, I found thousands of gold and silver coins hidden in the pews, right where they were supposed to be. It was more money than my avatar could carry, even with a Bag of Holding that I found. I gathered up as many of the gold coins as I could and they appeared in my inventory. The currency was automatically converted and my credit counter jumped to over twenty thousand, by far the largest amount of money I’d ever had. And in addition to the credit, my avatar received and equal number of experience points for obtaining the coins.

As I continued deeper in the tomb, I obtained several magic items along the way. A +1 Flaming Sword. A Gem of Seeing. A +1 Ring of Protection. I even found a suit of +3 Full plate armor. These were the first magic items my avatar had ever possessed, and they made me feel unstoppable.” ~ Ernest Cline

Priceless.

P.s. šiuo metu pagal knygą kuriamas ir filmas!

Witcher (Andrzej Sapkowski)

Ši fantastinė istorija man atmintyje stovi gal net laipteliu aukščiau už Žiedų Valdovą ir Harry Potter’į. Brandesnė, skirta daugiau mažiau +18, bet momentais tokia žavi ir taip gražiai nutylinti, kas ir tai aišku (be to – viena mano mėgstamiausių meilės istorijų). Ir perliukas:

“We were a little worried, however, that we were back to traveling in a random direction and again had no clearly specified target. But how did the vampire Regis put it – “it is better to go forward without a goal, than to have a goal and stay in one place, and it is certainly better than to stay in one place without a goal.” ~ Andrzej Sapkowski

Rejection Proof (Ji Jiang)

Grįžtam prie rimtesnių temų – ir šioji – atstūmimas. Ne tik santykiuose, bet visame kame. Ji (ne įvardis, vardas) knygoje ir savo blog’e pristato eksperimentą – 100 dienų kai kaskart susigalvodavo užduotį – nemalonią ir tikėtina tokią, kur susilauktų rejection’o. Ir ką iš to gavo.

Man ši knyga, nors pats tokio 100 dienų challenge nedariau, pridėjo drąsos klausti ir aiškintis (su ar be tikimybės nemaloniai nudegti), supratau, kiek juokingos išties yra dauguma baimių – nuo viešo kalbėjimo iki darbo pokalbių, kvietimų į pasimatymus ir t.t. (aukščio vis vien bijau, deja). Ir tokiais atvejais renkuosi, nuolatos, būti grečiau rejectint’as nei susirietęs į kamuoliuką kaip koks ežiukas.

The Start-Up of You (Reid Hoffman)

Mano karjera, jei taip ją galima pavadinti, paskutinius keturis metus buvo pilna rizikos – ne tik kad aš mečiau viena po kito du rimtus darbus (brolis neseniai pasakojo, koks buvo šokiruotas kai išėjau iš Ernst & Young), bet ir nieko padoraus toliau neieškojau. Priešingai, stengiausi darbus kurti iš savęs. Ar tai video, rašymas, ar tai programavimo / reklamos projektai, sukuosi kol kas tiesiogiai su klientais (ar skaitytojais ir žiūrėtojais). NUOLATOS kyla mintis, kad galbūt derėtų nusėsti ir dirbti padoriai – turėčiau gražų butą, mašiną ir šunį – tačiau iškart imu ir save sustabdau – juk man patinka iššūkiai, tad reikia nesustoti rizikuoti ir veikti toliau.

Reid’as, vienas LinkedIn įkūrėjų, savo knygoje akcentuoja ne tik rizikos svarbą, bet ir kalba apie tai, kad net ir dirbant įmonėje ilgą laiko tarpą, reiktų investuoti į save ir nesitapatinti vien su įmone (kad, šiam ryšiui nutrūkus, iš principo niekas nepasikeistų – juk esi tas pats aš).

“Without frequent, contained risk taking, you are setting yourself up for a major dislocation at some point in the future. Inoculating yourself to big risks is like inoculating yourself against the flu virus. By injecting a small bit of flu into your body in the form of a vaccination, you make a big flu outbreak survivable. By introducing regular volatility into your career, you make surprise survivable. You gain the “ability to absorb shocks gracefully.” ~ Reid Hoffman

Disciplined Entrepreneurship (Bill Aulet)

Dauguma knygų apie verslą būna, deja, prastos. Rašytojai atranda kokią nors vieną veiksmingą metodiką ar idėją ir iš jos sukuria knygą – ir, žinoma, ją įvairiais būdais hype’ina (pirma mintis – ReWork). Taip, skaityti tokias knygas yra smagu, tačiau reali vertė lieka kažkur anapus. Tad daugumą, net ir paminėtų viršuje, aš išterpretuoju kaip grožines knygas. Smagu paskaityti, tačiau kas iš to – eeehg.

Discplined Entrepreneurship – visiškai kitokia. Tai veikiau manual’as nei knyga – aprašoma visa metadologija kaip, iš projekto vadovo / savininko pusės, vystyti startup’us. Šią knygą bandžiau skaityti kaip visas verslo knygas ir netrukus “užverčiau” (kindle metafora) – realiai nesprendžiant problemos ji bevertė. Tačiau jei turi kokią nors idėją ir nori ją validuoti / išdirbti – kol kas nežinau geresnės knygos verslo pradžiai.

P.s. Edx.org ankščiau sukdavosi kursai, paremti knygos medžiaga, tačiau šiuo metu aktyvių sesijų nėra.

Zero to One (Peter Thiel)

Paskutinė grynai verslo knyga yra tokia, kurią aš išties tebeskaitau (as off 2016.03.17). Peter’io, vieno PayPal įkūrėjų, įžvalgos tiek apie startup’us, tiek apie tech verslą apskritai man atrodo neįkainojamos. Paraleles matau ir su startuoliais Lietuvoje – labai reta įmonė imasi inovuoti, o ne tik lėtai vystyti.

“Even in engineering-driven Silicon Valley, the buzzwords of the moment call for building a “lean startup” that can “adapt” and “evolve” to an ever-changing environment. Would-be entrepreneurs are told that nothing can be known in advance: we’re supposed to listen to what customers say they want, make nothing more than a “minimum viable product,” and iterate our way to success. But leanness is a methodology, not a goal. Making small changes to things that already exist might lead you to a local maximum, but it won’t help you find the global maximum. You could build the best version of an app that lets people order toilet paper from their iPhone. But iteration without a bold plan won’t take you from 0 to 1. A company is the strangest place of all for an indefinite optimist: why should you expect your own business to succeed without a plan to make it happen? Darwinism may be a fine theory in other contexts, but in startups, intelligent design works best.” ~ Peter Thiel

Meditations (Marcus Aurelius)

Artėjam į pabaigą ir prieinam labai sunkiai skaitomą (veikiausiai dėl vertimo) ir gilią knygą. Tim Ferriss’as nuolatos kalba apie stoicizmą – filosofijos kryptį atsiradusią 3 amžiuje prieš Kristų. Stoikų požiūrius į gyvenimą mane žavi tuom, kad, net ir tūkstančius metų atgal, jie pripažino,jog laimė slypi visai ne turtuose ir prabangoje, o kad ir menkiausiuose dalykuose. Vienas garsiausių stoikų – Seneka – propaguodavo absoliutų asketiškumą, kai ištisas savaites atsisakydavo savo turto ir gyvendavo kaip varguolis.

Ši knyga – Meditacijos – yra parašyta, net sunku patikėti, Romos imperatoriaus Marcus Aurelius – laikomo paskutiniu “gerujų penkių imperatorių”. Žmogus, kuris turėjo visus pasaulio turtus savo rankose, kalbėjo ir mąstė taip:

“We ought to observe also that even the things which follow after the things which are produced according to nature contain something pleasing and attractive. For instance, when bread is baked some parts are split at the surface, and these parts which thus open, and have a certain fashion contrary to the purpose of the baker’s art, are beautiful in a manner, and in a peculiar way excite a desire for eating. And again, figs, when they are quite ripe, gape open; and in the ripe olives the very circumstance of their being near to rottenness adds a peculiar beauty to the fruit. And the ears of corn bending down, and the lion’s eyebrows, and the foam which flows from the mouth of wild boars, and many other things,–though they are far from being beautiful if a man should examine them severally,–still, because they are consequent upon the things which are formed by nature, help to adorn them, and they please the mind; so that if a man should have a feeling and deeper insight with respect to the things which are produced in the universe, there is hardly one of those which follow by way of consequence which will not seem to him to be in a manner disposed so as to give pleasure. And so he will see even the real gaping jaws of wild beasts with no less pleasure than those which painters and sculptors show by imitation; and in an old woman and an old man he will be able to see a certain maturity and comeliness; and the attractive loveliness of young persons he will be able to look on with chaste eyes; and many such things will present themselves, not pleasing to every man, but to him only who has become truly familiar with Nature and her works.” ~ Marcus Aurelius

How Proust Can Change Your Life (Alain De Botton)

Alain interviu su Tim’u metu išsakė vieną, mano nuomone, teisingiausių minčių apie filosofiją šiais laikais – seniau, ypač Marcus’o ir kitų stoikų laikais – filosofija buvo mokslas apie gyvenimą – kaip derėtų gyventi, jei norėtum būti laimingas. Prasidėjus industrinei revoliucijai ir augant universitetams susidarė keista situacija – jeigu priimant į studijas (galioja visiems mokslams, bet šiuo atveju kalbam apie filosofiją) neaptarinėsim ir nenagrinėsim labai fringe temų, tuomet bus sunku atrinkti gabiausius studentus.

Kalbėti apie gyvenimą pernelyg paprasta, tad tokie doktorantai ir profesoriai leidžia laiką.. kalbėdami ir diskutuodami apie kas yra “aš”. Tokiu būdu filosofijos mokslas išsigimė – nagrinėjamos temos keistos ir dauguma atvejų beprasmės, o jei norime semtis kokių nors minčių apie gyvenimo gerinimą, tenka ieškoti toli praeityje.

Aš, deja, tikrai neprisiverčiau skaityti Marcel’io Proust’o knygų. Jos lėtos. Labaii lėtos (trejetą valandų galima skaityti, kaip jis vartosi lovoje ir galvoja). Tačiau Alain’o parašyta knyga – atrinktos ir aptartos įdomios Marcel’io idėjos, yra puikus pernelyg neįpareigojantis skaitinys.

“He tells us, for instance, that there are two methods by which a person can acquire wisdom, painlessly via a teacher or painfully via life, and he proposes that the painful variety is far superior—a point he puts in the mouth of his fictional painter Elstir, who treats the narrator to an argument in favor of making some mistakes: There is no man, however wise, who has not at some period of his youth said things, or even lived in a way which was so unpleasant to him in later life that he would gladly, if he could, expunge it from his memory. But he shouldn’t regret this entirely, because he cannot be certain that he has indeed become a wise man—so far as any of us can be wise—unless he has passed through all the fatuous or unwholesome incarnations by which that ultimate stage must be reached. I know there are young people … whose teachers have instilled in them a nobility of mind and moral refinement from the very beginning of their schooldays. They perhaps have nothing to retract when they look back upon their lives; they can, if they choose, publish a signed account of everything they have ever said or done; but they are poor creatures, feeble descendants of doctrinaires, and their wisdom is negative and sterile. We cannot be taught wisdom, we have to discover it for ourselves by a journey which no one can undertake for us, an effort which no one can spare us.” ~ Alain De Botton

God’s Debris (Scott Adams)

Paskutinė knyga yra ši – jei norisi gilių pamąstymų – Scott Adams’as, Dilbert’o komiksų kūrėjas, ją parašė it keistą mąstymo eksperimentą. Tačiau net jei tai neįdomu, svarbiausia ir bene mano mėgstamiausia cituoti yra šioji knygos dalis – kurią pritaikiau visame kame savo gyvenime.

“What’s your belief, Mr. Avatar?”

The old man rocked a few times before responding.

“Let’s say that you and I decide to travel separately to the same place. You have a map that is blue and I have a map that is green. Neither map shows all the possible routes, but both maps show an acceptable — yet different — route to the destination. If we both take our trips and return safely, we would spread the word of our successful maps to others. I would say, with complete conviction, that my green map was perfect and I might warn people to avoid any other sort of map. You would feel the same conviction about your blue map.

Religions are like different maps whose routes all lead to the collective good of society. Some maps take their followers over rugged terrain. Other maps have easier paths. Some of the travelers of each route will be assigned the job of being the protectors and interpreters of the map. They will teach the young to respect it and be suspicious of other maps.” ~ Scott Adams

Jei pakeisime religiją šioje citatoje į bet kokį kitą žodį – mitybą, verslo kūrimo principus ar ką kita – turėsim bene teisingiausią įmanomą mintį – NĖRA VIENOS TIESOS. Kad ir koks Tavo kelias (ką valgai, kokia metodika vadovaujiesi programuodamas etc.) gyvenime, jis yra Kelias. Ar skaitysi knygas (visas aukščiau įskaitant) – visiškai nesvarbu. Kažkur nukeliausi ir atrasi savo kelią. Ir juo džiaugsies.

Tad kaskart kai pamatysi ką nors teigiant – “ATRASTAS VIENINTELIS BŪDAS KAIP <įrašyti problemą>” – akimirkai sustok. Ir suprasi, kad tai – tik vienas iš Kelių.

Bonus – patarimas visoms damoms.

Gražių dienų ir ramaus skaitymo!