Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie Ikaro skrydį ir kodėl pasaulyje dar liko patiklių ir propaganda manipuliuojamų žmonių

Vienas mano naujausių skaitinių – tai nauja Seth Godin’o knyga “The Icarus Deception”. Nežinantiems, kas yra Seth Godin’as, trumpai – jis vienas garsiausių pasaulyje apie rinkodarą ir, paskutiniu metu, apie rinkodaros ir kūrybos platesne prasme miksą rašantis vyrukas.

Su juo galite susipažinti šiame video – Seth Godin’as apie lizard brain’ą ir vidinius prieštaravimus. Apie “lizard brain” jau nebekalbėsiu, tai beveik tas pats vidinis zirzalas, kurį minėjau praėjusiuose rašaluose, pradedant čia.

Knygoje The Icarus Deception pristatoma šiuolaikinė visuomenės problema. Industrializacijos laikais konformizmas buvo privalomas. Nori turėti darbą? Mokykis gerai, klausyk mokytojų, stok į universitetą (ypač Lietuvoj, juk visi bakalaurus turi), susikurk standartinį CV (europass’ą ar panašų), paspam’ink visiems ir tikrai gausi super darbą.

Jį gavęs (-usi) klausyk vadovo, daryk kas liepta ir taip stabiliai lipk karjeros laiptais. Neišsišok, nesiūlyk / nedaryk nieko griaunančio status quo. Ir taip keliasdešimt metų ir pensija. Jau tada galėsi skirti sau laiko.

Dabar, atrodo, kažkas nebetaip. Jaunimo nedarbas – aukštas (2013 m. 26.4 %), atrodytų, klausėm savo tėvų, bet kažkaip rasti darbą, kuris “vežtų” – sunku.

To priežasčių daug, bet man labiausiai norisi paminėti šias:

– Jaunimas šiais laikais paragavę gero gyvenimo ir nebenori imtis bet ko (čia labai lenda “aistros” tematika). Žinoma, išpūsti lūkesčiai prie nieko gero nepriveda – “Eiti dirbti už minimumą?? Juokaujat??”. Taip ir įmonėms sunku įdarbinti jaunuolius, taip pat ir pastariesiems pradėti savo karjeras ir pagaliau imti judėti link mastery ar imti kaupti kapitalą. Problemą gerai apibendrina šis po internetus pakeliavęs straipsniukas, o norimtiems gerokai rimtesnio straipsniuko – spauskit va čia.

– Kita bėda įdomesnė. Industriniu (drįsčiau teigti, Lietuvos atveju, kone sovietiniu) mentalitetu pasižyminčioje šeimoje (aplinkoje) užaugę jaunuoliai jaučia nuolatinį spaudimą neišsišokti. Imtis kažkokio neįprasto darbo tėvų / senelių akimis – karjeros savižudybė. Nesiekti karjeros, stabilaus darbo ir užmokesčio, imti atostogas po studijų, keliauti – keistenybė.

Puikus pavyzdys ir mano karjera. Padirbęs mokesčių konsultantų Big4 audito įmonėje, projektų vadovu viename didžiausių Lietuvos interneto portalų valdymo konglomerate, viską mečiau.. ir tapau.. sau dirbančiu projektų vadovu / fotografu / reklamščiku. Nėra ką kalbėti apie labai stabilias pajamas, aiškias perspektyvas ir prabangius pirkinius – tam ne tik laiko, pinigų, bet netgi ir noro nėra.

Didžiausio pasipriešinimo susilaukiau iš savo tėvo. Iki kol parodžiau daugiatūkstantines sąskaitas (lyrinis nukrypimas – už moralinį palaikymą esu labai dėkingas savo mamai, kuri jau daugybę metų po savo normalaus darbo taip pat pardavinėja ir savo, kaip tautodailininkės, kūrinius – mezginius ir riešines).

Gero komentaro susilaukė draugė dirbanti viename iš Lietuvos coffee shop’ų – anot jos bobutės, jinai dirba šiuolaikiniame kioskelyje (nepaisant to, kad, mano nuomone, baristos pardavinėja tikrai ne kavą..).

Tad ok, kur čia slypi bėda? Jei jaunuolis “industrinis” – nori būti sraigteliu / nedrįsta išsišokti / nenori *kurti*, tegul ir būna sau. Bėda ta, kad tokių darbuotojų poreikis per paskutinius dešimtmečius ženkliai nukrito. Technologijos tobulėja, daug rankų darbo galima eksportuoti, tad reikalingais tampa.. mąstantys (už save) ir kūrybingus sprendimus galintys pasiūlyti darbuotojai (taip taip, priešingybė industrialams).

Šia tema labai gerą straipsnį skaičiau dar pakeliui pamatyti pasaulio. Atmetus tam tikrus darbus (kaip gaisrininkus, dantistus ir panašiai, situacija kitokia) – dalis darbų, labiausiai pažeidžiamų nuo automatizavimo.. yra ir mažiausiai kūrybingi darbai. Sraigteliniai.

Šaltinis: The Economist

Industrial firms combined human labour with big, expensive capital equipment. To maximise the output of that costly machinery, factory owners reorganised the processes of production. Workers were given one or a few repetitive tasks, often making components of finished products rather than whole pieces. Bosses imposed a tight schedule and strict worker discipline to keep up the productive pace. The Industrial Revolution was not simply a matter of replacing muscle with steam; it was a matter of reshaping jobs themselves into the sort of precisely defined components that steam-driven machinery needed—cogs in a factory system.

Meanwhile work less easily broken down into a series of stereotyped tasks—whether rewarding, as the management of other workers and the teaching of toddlers can be, or more of a grind, like tidying and cleaning messy work places—has grown as a share of total employment.

Įstumk kūrybišką laisvą žmogų į industrinę įmonę – jaunuolis ims “girgždėti” ir arba pasiduos (juk kurti baisu, geriau saugiau, patogiau..) arba susiims ir spjaus į tokį darbą ir bėgs kažką daryti kito.

Trumpas “The Icarus Deception” knygos trailer’is

Tai ok, mentalitetas mentalitetu, bet prie ko toji Rusija, manipuliacijos ir patikli visuomenė?

Kuo daugiau valstybėje / aplinkoje industrialų, tuo toji grupė labiau konformistiška. T.y. pasikliauna ne savo nuomone, o kitų asmenų / interesų grupių primetamų asmenybių (ar tai prezidentas Putkinas, ar tai bosas, nė nesvarbu) idėjomis, netgi religija (kam čia pačiam formuoti asmenines vertybes, jei galima prisiimti visą “paketą” ir aklai tikėti..?).

Tokiems priešingybė – modernioji, kūrybinga, “ryšių”, visuomenė. Jei idėjos brukamos / kišamos, pirmas noras – užklausti, ar tai tikrai gera idėja, ar taip elgtis teisinga, ar sprendimas geras; toks žmogus sprendimą priims tik perleidęs klausimą per savo prizmę, o ne surašytas kitų taisykles.

Tad kai visuomenės didžioji dalis – industrialai, ką turime? Minią žmonių, kurie bus labai patiklūs, nė nebandys gauti informacijos iš kelių šaltinių (ir, dievaži, pasitikės “tautos” nuomone) ir, nors toji visuomenė galėtų kovoti už savo laisves (ne tik šnekėti, bet ir laisvę kurti ir gauti atitinkamus apdovanojimus), to nedaro, nes.. juk mumis pasirūpins, mus pasirinks, mums taip saugiau. Su minia būti gi saugu, o ir išsišokti nereikia.

Žinoma, minėtoje Rusijoje drįsę “išsišokti” toli nenueina, netenka turtų, įkalinami ir t.t. Tad vienintelis dalykas, ko siekia jųjų valdžia – tai turėti didelę gražią manipuliuojamą bandą. Ir jais pasinaudoti, kaipo didelėje gamykloje, kurioje uždirba tik keli (viršininkai arba lobistai), o dugnelis vos suduria galą su galu. Iš topat straipsnio:

At the same time communism, a legacy of industrialisation’s harsh early era, kept hundreds of millions of people around the world in poverty..

Kas baisu, tai tokio industrinio (sovietinio) mentaliteto žmonių daugybė ir Lietuvoje. Tik, džiugu, kad jaunieji (bent dalis) persilaužė ir nebėra tokie patiklūs ir formuoja savo nuomone. Tačiau ką jau kalbėti apie pensininkus ir vyresniuosius – pažadėk kokį nors saldainį (pensiją, didesnį vidutinį atlyginimą), duok pakištukę (agurkų) ir balsas garantuotas.

Šiuo atveju išties kalta “aplinka” – sunki Lietuvos istorija, sovietinis ugdymas ir t.t. Tad labai tikiuosi, kad po truputį Lietuvos tauta išaugs sovietinį mąstymą ir ims kovoti prieš visokį bs, kurį bruka mielieji kaimynai. Tik blogiausia, kad dabar nė nebando keisti mentaliteto. Lieka tokie pat, tebebijo išsišokti.

Tad kitas žingsnis – turime vis labiau ir labiau skatinti ryšių visuomenės dalyvius – kūrybingus žmones, kovotojus, kūrėjus, rašytojus, verslininkus ir visokiausių pakraipų atstovus kurti ne tik savo labui, o visos visuomenės, Lietuvos. Nes kurti galima tik laisvėje – kokia prasmė kažką kurti, jei už tai gausi pendelį ir pakliūsi į kalėjimą..