Categories
Entrepreneurship & self-development

Apie atvirumą, kritiką ir fu*k yes

Neseniai prisiminiau istoriją, kaip su sese, abu mėlynakiai, sėdėjom Trakuose autobusų stotyje ir laukėm transporto atgal į Vilnių. Prie mūsų priėjo moteriškė ir ėmė aiškinti, kokie mėlynakiai nuostabūs žmonės – jie (beveik) negali meluoti – nes mat už mėlynų akių melui sunku pasisplėti.

Taip griežtai teigti negalėčiau (vis koks nors “baltas” melas “praeina”), bet, manau, išties esu gana nuoširdus žmogus, kuris, kartais ir netikėtai / negražiai, gali rėžti tiesą (kartais nemalonią).

Literatūroje galima rasti priešingų nuomonių apie kritiką ir tiesmukiškumą. Charizmos kontekste kritika turi itin neigiamą atspalvį:

“Any fool can criticize, complain, and condemn—and most fools do. But it takes character and self-control to be understanding and forgiving.”
― Dale Carnegie, How to Win Friends and Influence People

Tuo tarpu Steve Jobs’o vienas ryškiausių bruožų yra nuogas atvirumas (ši jo savybė itin nagrinėjama dar šviežioje knygoje). Žinoma, ilgiau su juo padirbę suprato, kad kritikos protrūkiai nebuvo nukreipti į pačius asmenis, bet į idėjas (“This is shit” buvo labai dažna Steve frazė).

Aš labiau linkstu į atvirumą (kaltos tos akys, matyt). Tikslios citatos neprisimenu, bet vienas esėistas pabrėžė, kad kartais brutali tiesa yra geriausia paslauga, kurią galite padaryti savo draugams (ar šeimai ir t.t.).

Įprasta situacija startup’uose: dalis klientų sako, kad idėja puiki (bet patys tikrai nemokės, tegul moka kiti), tėvai visuomet palaikys, draugais skatins už drąsą, tad net pačiam tampa lengva patikėti nepamatuojama idėjos / projekto sėkme.

Tuo tarpu tie draugai, kurie iškart nemato potencialo idėjoje, dažnai nedrįsta pasakyti savo nuomonės bijodami įžeisti / įskaudinti.

(žinoma, ta nuomonė turi būti argumentuota, priimkim tai kaip default’ą)

Balandžio mėnesio gale dalyvavau Startup Weekend’e – viename iš formatų per savaitgalį sukurti ir kažkiek pavystyti verslo idėją (dažniausiai technologinę). Savaitgalio metu buvo skirtingo požiūrio mentorių – dalis (veikiausiai tiesiog nesupratę idėjos) nutylėdavo, o kai kurie rėždavo tokią idėjos kritiką, kad net stovint ausys linkdavo.

Ir kaip bebūtų, ta argumentuota (ir kartais ne) nuomonė, nuvesdavo į pačius geriausius pakeitimus (pivot’us).

Vienas verslo dievukų, Paul Graham (privalomas skaitalas visiems besidominties startup’ais) kartą neatlaikė:

“Our friends, well-intentioned but misguided, feigned enthusiasm and acted supportive of our new direction. The YC partners, who had seen another startup crash and burn in the previous batch with a nearly-identical idea, politely tried to steer us back to our original idea.

Nobody got through to us until Paul Graham found words sharp enough to pierce our mental armor. During office hours with Sam Altman, Sam told us we were about to make a huge mistake, said “Let me get PG,” and darted out to the next room. Uh oh. Paul Graham came running into our tiny conference room, obviously irritated, and said:

“Moments like these make me glad we invested in sixty-four startups!” He threw up his hands in exasperation. “If you want to drive off a cliff, go right ahead.”

Later, he told us we were “like moths for bad ideas.” Oof.

That was enough to pop our bubble. We sucked it up and went back to the hard work of building a B2B company. Paul Graham later said that was the meanest thing he had said to a startup. But in retrospect, it was actually one of the nicest things anybody did for us.”

Brandon Ballinger

Tą savaitgalį net gi tam tikra prasme nuliūdau (ir pasigedau) tikros nuoširdžios kritikos – nežinau, kur buvo trūkumas – galbūt mentoriai tiesiog nelabai turėjo ką pasakyti apie mūsų idėją. Tuo tarpu dukart kai dalyvavau ankščiau tai vajėėė.. Taip mus tarkuodavo, kad net baisu. Bet suck up’ini ir galvoji – ką darom toliau. Ką daryt, kad tai veiktų.

Tąpat atvirumą aš stengiuose propoguoti visur:

– Darbinėje veikloje – aš būsiu pilnai atviras ir pasakysiu klientams, jei idėja tikrai prasta (o ne bandysiu numelžti kuo daugiau pinigų), bei nesiūlysiu, mano skeptiška nuomone, prastų idėjų vardan didesnių pardavimų.

– Asmeniniame gyvenime nekuriu pasiteisinimų ir jei ką nors pažadu, tai dievaži, tikrai išpildysiu (dėl to retokai ką nors žadu).

Čia grybštelėsiu ir kitą temą – santykius (oh ye). Kažkada seniai perskaičiau straipsnį “Fu*k yes“. Tai, mano nuomone, yra pats geriausias dating advice koks tik gali būti. Apsaugo nuo visų neaiškumų, o be to puikiai pritaikoma ne tik pasimatymams, bet ir tiesiog bendravimui su draugais.

Kaip? Paprasta. Jei kas nors pasiūlo susitikti ir pirma mintis “Fu*k yes” – tai nesvarbu kada ir kaip, susitikus bus tikras malonumas (ar tai pasimatymas, ar tik pasivaikščiojimas – ne tiek svarbu).

Ir priešingai – jei tai ne “Fu*k yes” – tuomet atsiranda visokie myžčiojimai – “Gal”, “Dabar užimtas(-a), kitą savaitę”, “Susirašom vėliau”.

Ir pažiūrėkim objektyviai – ar tai kam nors naudinga? Ar toks bendravimas kam nors bus vertingas? Rekomenduoju kitąkart pabandyt ir tiesiog atsakyt, kad “žinai, deja, nenoriu susitikti su Tavim dėl… (įrašyti svarią priežastį)”.

Mis (ar Mr, turbūt toks konkursas irgi yra) Pasaulis apdovanojimo gal ir negausi, bet bent jau tas žmogus pagalvos “Vat tokį atvirą žmogų retai sutinku”. O su atviru žmogumi kad ir į apkasus..